Muzika

Kompozitoriai neteko Senioro

In memoriam

iliustracija
Jonas Nabažas
V. Koreskovo nuotr.

Atsisveikinom su seniausiu Lietuvoje gyvenančiu kompozitoriumi Jonu Nabažu.

Netekome ne tik originalios asmenybės - negrįžtamai į praeitį nugrimzdo spalvinga epocha, kuri taip ryškiai atgydavo Maestro pasakojimuose: Pirmasis pasaulinis karas, mokslo pradžia Maskvoje, grįžimas iš revoliucijos niokojamo miesto padedant Juozui Tumui-Vaižgantui; Nepriklausoma Lietuva, studijos Kauno Vytauto Didžiojo universitete ir Muzikos mokykloje.

Jonas Nabažas - pirmosios kompozitorių laidos absolventas, iš pirmųjų lietuviškos kūrybos mokyklos, pradėtos Juozo Gruodžio, atstovų išsiskiriantis originaliu muzikiniu mąstymu.

Po to - studijos Paryžiuje pas garsiąją Nadia Boulanger, pedagoginis darbas Kauno konservatorijoje ir vėl karas...

Ypač sunkūs J. Nabažui buvo pokario metai. Jis nuolat persekiojamas už savo kūrybą, linkusią į impresionizmą, už muzikos istorijos dėstymą iš autentiškų šaltinių. Kuriam laikui jo mūza nutyla, bet tylėjimas taip pat smerkiamas kaip pasipriešinimas. Tačiau iš po jo plunksnos nepasirodo nė vienas režimą šlovinantis kūrinys.

Gyveno kukliai ir tyliai savo sukurtame pasaulyje klausydamasis muzikos, skaitydamas, gyvai domėdamasis visais pasaulio įvykiais, dviračiu keliaudamas po Lietuvą.

Kūrybinį kelią pradėjo labai ryškiai. Jau apie jo diplominį darbą - Sonatą fortepijonui - palankiai atsiliepta spaudoje, o 1936 metų lapkritį jo simfoninę poemą "Daina apie liūdesį ir džiaugsmą" Vladas Jakubėnas įvertino kaip "labai vertingo ir gabaus muziko darbą." Ir nors dėl susiklosčiusių aplinkybių parašė nedaug, kiekvienas J. Nabažo kūrinys pasižymi individualumu, žavi savo elegancija ir meistriškumu.

Penkiasdešimt metų atiduota pedagoginiam darbui, išugdytos trys muzikantų kartos.

J. Nabažo pedagoginiai principai nebuvo tradiciniai, pagrįsti įprasta metodika. Jo harmonijos, polifonijos, muzikos kūrinių analizės paskaitos buvo perpintos gyvais prisiminimais, pokalbiais, svarbių praeities datų paminėjimais. O baigus kursą būdavo nusifotografuojama, paskui po penkerių, po dešimties metų...

Kai kam jis atrodė keistuoliu šiame pragmatiškame pasaulyje, tačiau daugeliui buvusių mokinių jis visada išliks neblėstančiai ryški, išsilavinusi ir humaniška asmenybė.

Ačiū likimui, kad tais darganų laikais turėjome Jus, Mokytojau!

Ona Narbutienė