Ekrane šoka Mekas

Scena iš spektaklio D. Matvejevo nuotr.

Naujasis Jono Vaitkaus spektaklis Nacionaliniame dramos teatre yra atvirai publicistinis, sąmoningai popsinis, bet ir idėjiškai komunikatyvus. Visai nebjauriai komercinis, turėsiantis didelę auditoriją. Iš tikrųjų "Pati pradžios pradžia" turi savo sėkmės kuratorių - gerb. E. Jansoną, sprendžiantį žiūrovų lankomumo ir aktorių užimtumo problemą. Akivaizdu, kad meno vadovo programa minimum a la Bamba, apimanti dar daugiau "europiečių", buvo pergalingai išpildyta, t.y. nacionalinė teatro garbė kone reabilituota. Be to, reabilituotas režisierius Jonas Vaitkus, o su juo - ir režisieriaus instancijos autoritetas aktoriaus vadovaujamame kolektyve: be perfekcionistinio režisieriaus, be potencialaus muštro teatro trupė nusiste- kena. Turint tai galvoje, apie naują šio teatro spektaklį galima kalbėti be ironijos, optimistiškai, bet ir su tam tikromis išlygomis.

Strategiškai gera ir įdomi medžiaga dar prieš premjerą intrigavo ir nuteikė kūrybingam dviejų meistrų susitikimui. Skaidriai meniška, filosofiškai ironiška, punktyriškai kinematografiška pjesė lengvai suprantama ir dera šiandienos mūsų scenai. Kiek jaunatviška, bet subtili ir egzistencinius klausimus kelianti "Pati pradžios pradžia" apie jaunus lietuvių imigrantus Amerikoje, jų kasdienybę, pasaulėjautą, rūpesčius ir košmarus pripildyta komunikatyvios ir terapinės energijos, Vivaldi ir Bacho muzikos remarkose, dainų ir kažkokios neišsakytos fantazijos. Deja, atviras autoriaus kalbėjimas, tariamas naivumas spektaklio kūrėjų buvo stipriai pašieptas, charakteriai "denatūralizuoti", poezija utriruota, o pats Mekas dideliais "šmotais" iš anksto dekonstruotas.

Atrodo, kad Nacionaliniam dramos teatrui priderančios Jono Meko inscenizacijos čia tiesiog nėra. Yra padaryta kažkas pagal jį ir su juo, dar su publika, tačiau be mekiškos dvasios, švaros, egzilio nuotaikos ar poetinės kultūros. Jei ilgiesi tokių dalykų, tai spektaklį matai kaip pusiaukelės balaganą, parazitinių simuliakrų ir durnaropių kratinį. Kai neadekvačiai (nepostmoderniai) kūrėjai traktavo Edwardą Barkerį, buvo aišku - iki Europos mums dar toli, bet kai statomas gyvas lietuvių literatūros klasikas (ne Žemaitė), ir scenoje galima išvysti visko, išskyrus saiko jausmą, pradedi įtarti arba komercinio manierizmo, arba moralinio dekadanso tendenciją.

Iš tikrųjų net ir antiamerikoniškas spektaklis nuteikia minčiai, kad Amerika yra labai arti mūsų, galbūt mes patys gyvename ano meto Štatuose. Toks iliuzinis nukėlimas - virtualus triukas - išties patrauklus: sėdite priešais didelį (super) televizorių ir žiūrite dažniausiai vieno ar kito vedėjo (t.y. pajaco) vedamas laidas. Junginėjate pultą: visur amerikietiški pusryčiai, aistros, mikimauzų nustėrimas ir ašaros. Prožektoriai, klipukai, trūkinėjanti lyg reklamoje muzika. Kažkas kažkur jau matyta, paspaudi mygtuką - kitas kanalas visada bent trumpam bus įdomus. "Pagauk kampą" - cool. Jie ten gyvena, "Akvariume" - good. Jautiesi vienišas? Įjunk televizorių ir nebus problemų. Štai tokia ta lietuviška Amerika - televiziškai šizofreniškai nacionališka. Lėtai gromuliuojame visas politines ir teologines temas, o kai nuobodu - linksmai užtraukiame dainušką, išgeriame, pašūkaliojame, paverkšlename, susijaudinę - arba pas mamą, arba prie vodkos. Tiek tos metafizikos, globalesni klausimai per daug retoriniai, nė motais... Svarbiausia - namo arba į barą: ten visi simpatiškai apsirėdę ir draugiški, tiesa, netašyti, bet apimti ilgesio. Barų ir apartamentų Amerika. Nugali toks jos stereotipas. Jis tikrai įsitvirtinęs mūsų nacionalinėje sąmonėje. O kankinimai, skausmai priklauso kitam, tik KZ ar KGB pasauliui. Gerai, kad Vaitkus, po truputį atsikratydamas perversinio žmogaus motyvo, kupiūravo martirologinę temą ir nors taip palengvino rudeniškas žiūrovų kančias. Ką gi, nors ir labai iliuziškas, tikėjimas senu amerikietišku mitu (ačiū aktoriams) rodo, kad laisvėjame.

Protingai ir kritiškai apie "gyvenimą ekrane" spaudos konferencijoje kalbėjęs režisierius ir scenoje sėkmingai šaiposi iš mūsiškų virtualių realybių, perdėtų emocijų, etinio ambivalentiškumo. Jam išradingai talkina kone visas aktorių kolektyvas, jau seniai to amato išmokęs TV voratinklapyje, t.y. Smerdiakovo fotoateljė. Čia tiksliai, nieko neiškreipiant, rodomi savaičių veidai, linksniuojami tikrieji žvaigždžių vardai, tąsomasi po šizofreniškas aktualijas. Ir šitokiai improvizacijai nėra galo, kritinis potencialas pradeda tįsti, sukurtasis panoptikumas - varginti, nes scenoje niekas nesikeičia: žiūrovui siūlomas vienas ir tas pats provincialaus cinizmo arba pseudointelektualinis modelis. Gal žmonių evoliucija (ypač sceninė) yra ir turi būti tokia barbariška, natūraliai genanti rūpintojėlį lauk, į fojė, o konservatorių statulą sukeičianti su Nacionalinio teatro mūza ir pan.? Šiuo aspektu Vaitkus yra neprilygstamas socialinis teatro kritikas, o jo tremtis ilgam šią sąvoką padarė nepopuliarią. Tik ramybės neduoda tai, jog atsisakoma plėtoti mekiškas intencijas; nepagrįstai narpliojami telesindromo viduriai panėši į minties bankrotą, bažnytinį maro opos gydymą, vėjo malūnų apgultį.

Nuolatinis prasmių eksplikavimas, replikų ar šaržų skaitymas ir gėrėjimasis sveiku protu bei sarkazmu nuveda toli nuo "Pačios pradžios", ten, kur nieko nėra, kur "tik nedidelis mažas takelis, tik nedidelė krūvelė kiškio spirų". Spirų kvintesencija režisieriui tampa viso spektaklio leitmotyvu - šia prasme jis lieka ištikimas pjesės humorui. Pagrindiniai Meko personažai yra konkreti šeima, tie keli, kurie pasimeta didmiesčio bruzdesyje. Spektaklyje jie paskęsta dideliame nacionalinės trupės "laivelyje". Todėl jų intonacijos, skausmingi vidiniai protrūkiai pagarsinti mikrofonu, o ašaros "paryškinamos" krištolinėmis spiromis (tai aišku iš programėlės). Tiesa, įtikinamiau verkia moterys: jų, net paaugliukės Sofijos, ašaros nepadaro naiviomis. Moterų kalbos (darbo metu, namuose ar gatvėje) apie vaikus "įsčiuje", einančius į pasaulį ir mirštančius pakeliui, nes jie šį pasaulį girdi (Antano Kučinsko akustinė kompozicija) - jaudina. Ašarų nėra per daug, nes juokingai apverktina čia tik butaforija (koncepcija Medilės Šiaulytytės): žaidimo elementų eksponavimas.

Spektaklis aiškiai perkrautas, perdėm spalvingai "katalikiškas", toli nuėjęs nuo pačios protestantiškos originalo pradžios, pirminių vaizdų santūraus paprastumo. Tokia, matyt, yra lemtis visų šaltinių, keliaujančių per didžiuosius vandenis... Kartais reikia ilgos kaitros, šimto metų suvokti dalykus taip preciziškai, kaip neseniai bandyta Mažojoje salėje - V. Masalskio "Nuolankiojoje". Aišku, nuolankumo Mekas, kaip ir F. Dostojevskis, nemoko: ši dorybė priklauso kolektyvinei istorijos suvokimo mašinerijai. Jie moko nebent "atsakomingumo".

Vaitkus, rodydamas fluxus pradininko Mačiūno agoniją (Žmogaus-Pasakotojo linija spektaklyje) estafetę perduoda veikiau ne Mekui, o perima pats, režisūrą suvokdamas kaip gryną performansą. Jis ir kuria performansą drauge (?) su Meku: maišydamas stilius, erdves, likimus, asmenis. Visa tai, žinoma, spektaklyje labai vaizdinga, tačiau turint omenyje, kad performanso menas baigėsi, einama savo teatro raiškos keliu. Į klausimą, ar tai pateisinama, ar galima fliuksišką undergroundą demonstruoti fojė ir kavinėje, Vaitkus atsako teigiamai - atlikdamas drąsią inversiją, tačiau kartu grįždamas į moderno primityvumą. Gaila, bet visa ši "Pradžios" modernizacija neįtikina, jog esame vyresni ir išmintingesni už praeities kartas. Esame tik ironiški viskam, kas gerbtina, tačiau vis dar juokingai rimtai dirbantys mixed media priemonėmis. Solipsistinis aplinkos, kaip ekrano, suvokimas, įtraukiant vieną ar kitą siužetą, išsaugant vienodas, iki nuobodumo statiškas veiksmo sąlygas, negrasina dramine įtampa ir niveliuoja veiksmo atomazgą. Tad pabaiga neišvengiamai yra komediantiška, su jaukiomis šypsenėlėmis, lengvų, o ne sunkių dalykų teigimu. Keistai, lyg būtų labai laimingas, čia ekrane šoka Mekas...