Intonacijos paieškos

D. Matvejevo nuotr.

Naujausias Jono Vaitkaus spektaklis pagal Jono Meko pjesę "Pati pradžios pradžia" Nacionaliniame dramos teatre - neįprastai chaotiškas, impulsyvus ir kartu įstringantis atminty, jaudinantis. Šis spektaklis - tai akcija, dienoraštis, monologas, kreipinys, netelpantis į tradicinį "gerai padaryto spektaklio" apibrėžimą. Laisva jo forma, vaidmenų fragmentai, išskaidytos, o kartais ir visai išnykstančios dramaturginės jungtys - visa tai egzistuoja kaip kaleidoskopiško, suaižėjusio pasaulio skeveldros. Ir jį sukūrė Vaitkus, garsėjantis kaip "kietos" formos ir stiprios dramaturgijos režisierius. Tiesa, dar prieš kelerius metus tame pačiame Nacionaliniame dramos teatre buvo J. Vaitkaus "Sapnas" pagal A. Strindbergą - įsimintinas režisieriaus darbas, sukurtas prieš pat priverstinį pasitraukimą iš šio teatro vadovo pareigų. Toks pat atviras kūrėjo pasisakymas ir kartu esamojo laiko diagnozė. Tačiau kokios skirtingos šiųdviejų spektaklių nuotaikos - "Sapnas" buvo desperatiškas, o "Pati pradžios pradžia" viltinga.

Ne meninės priemonės, o pati pasisakymo esmė, individualios temos ir statomo literatūros kūrinio sąveika su esamuoju laiku apibūdina Vaitkų kaip menininką, kuris ieško partnerio, pašnekovo, aktyvaus adresato. Todėl gali keistis priemonės, bet išlieka aiškiai formuluojama mintis, pozicija, susieta su esamuoju laiku. Tai Vaitkus įrodė ir dabar, sukūręs vieną po kito du tokius skirtingus, bet ir savaip panašius, vienas kitą pratęsiančius spektaklius pagal šiuolaikines pjeses "Gagarino gatvė" ir "Pati pradžios pradžia". Vieną - apie "pačią pabaigą", o kitą - apie "pradžios pradžią".

Statydamas "Pačią pradžios pradžią", Vaitkus pasitelkė Meko pjesės naivų netobulumą kaip temą, iš kurios audžiamas visas spektaklio audinys. Kažkada Sigitas Geda apie Meką yra taikliai pasakęs, jog jis "viską sugebėjo paversti šviesa ir elektra". Ir Vaitkus bando režisuoti ne pačią Meko pjesę, o jo "šviesos ir elektros" pasaulį, tą sunkiai įvardijamą "akimirksninę" realybę, kurioje asmeninių gyvenimų faktai ir refleksijos susipina su šiuolaikinio pasaulio vaizdais ir garsais. Sunki, beveik neįgyvendinama užduotis jau vien todėl, kad Meko "akimirksninė" realybė yra nenuspėjama ir nesurežisuota, o teatras - vis dėlto sąlygiškas ir neišvengiamai "padarytas". Ir toks yra spektaklis, kupinas teatrališkų disonansų. Nes Vaitkui įdomi ne pati Meko poetika, o jo gyvenime ir kūryboje glūdintys pirmapradžiai klausimai - kas esu aš pasaulyje, vardan ko gyvenu, iš kur išėjau ir kur einu, - kuriuos užduoda ir pjesės herojai. Vaitkus juos išdidina, perkelia iš lyrinės plotmės į šiuolaikinės misterijos lygmenį.

Žmogaus kelionė per pasaulį, jo benamiškumas, prarastų namų ilgesys ir jų ieškojimas aplinkiniuose daiktuose, žmonėse, garsuose ir vaizduose, praradimai ir tikėjimas dar "neprarastu rojumi" - tai visai Meko kūrybai būdingos temos, Vaitkaus spektaklyje panardinamos į ekraninę, teatrališką ir gyvenimišką realybę. Bendras spektaklio įvaizdis užkoduotas jaunos dailininkės Medilės Šiaulytytės scenovaizdyje: keli dideli ekranai scenos kraštuose ir milžiniškas televizorius jos centre. Ekraninė tikrovė spektaklyje panėšėja į drumzliną upės srautą, kuriame susimaišo tai, kas dirbtina, ir tai, kas tikra. Šis srautas neša žmogų per gyvenimą, ir norint jame nepaskęsti būtina turėti kažką stabilaus, tvirto, tikro. Tai pagrindinė spektaklio mintis.

"Ir aš gyvenimo/ nuėjęs pusę kelio/ į tamsią girią įėjau/... ir viskas, kas maniau, maniau yra mano/ pati esmė,/ nukrinta, nukrinta/ kaip gelmė..." - įžangoje įvairiomis kalbomis ir intonacijomis kartoja įvairaus amžiaus ir tautybių personažai. Tai lyg bendros spektaklio intonacijos paieška. Tokios intonacijos, kuri padėtų vaduotis iš falšo, tuštybės, ekraninės realybės ir kalbėti savo balsu, jausti žemę po kojomis. Nes tik taip galima atrasti vertybes, kurios suspindėtų kaip tos kelio gale surastos krištolinių karoliukų formos kiškio spiros, pavaizduotos spektaklio atvirutėje... Todėl iš pat pradžių nėra vieno herojaus, nėra centro - įžanginiai žodžiai įdedami į visų personažų lūpas. Herojai atsiranda vėliau - tai vyras ir moteris. Jų gyvenimo istorija personifikuoja visų istorijas.

Pasakojimas prasideda nuo aklavietės, beviltiškumo, bandymo žudytis, o baigiasi paprastų gyvenimo vertybių atradimu ir apsivalymu. Finalinis visuotinis sirtakio šokis, kurį pradeda pats televizoriaus ekrane lyg tiesioginiame eteryje pasirodęs Jonas Mekas, - kaip misterinis stebuklas. Perkeldamas pjesės koliziją į misterijos lygmenį, Vaitkus atsisako nuoseklios psichologinės charakterių plėtotės. Personažai atpažįstami, turintys gyvenimiškus prototipus - tarp jų šmėsteli Jurgio Mačiūno ir paties Jono Meko portretai, - tačiau jie išreiškia ne konkrečius likimus, o skirtingus požiūrius, gyvenimo kelius. Tai pirmiausia Sauliaus Balandžio Povilas ir Arūno Sakalausko Žmogus kaip du spektaklio poliai - lyrinis ir karnavalinis. Abu jie atsiduria aklavietėje - pastangos pakeisti pasaulį tokios pat bergždžios, kaip ir gyvenimo-žaidimo propaganda. Ir kai kelio gale ateina šis suvokimas, tada gelbsti nuoširdus prisilietimas, žvilgsnis, naujos gyvybės laukimas, atgimęs jausmas... Į savo pradžią - motinystę, naują viltį - keliauja ir Eglės Mikulionytės Margarita. Pasirodo, ši viltis gali išgelbėti ne tik ją, bet ir mylimą žmogų. Net ir fragmentiškus personažus stengiamasi paversti gyvais, išgyvenančiais, kintančiais. Viskas priklauso nuo kiekvieno aktoriaus pastangų ir sugebėjimo perteikti šią kaitą, kuri spektaklyje dar tik mezgasi. Aktoriai dar tik bando ieškoti savo personažų intonacijų, tarpusavio santykių tikrumo, neretai vaduodamiesi iš susikurtų vaidybos štampų.

Svarbi spektaklio "Pati pradžios pradžia" aplinkybė - jo aktorinis ansamblis. Daugelis čia vaidinančių aktorių - Jono Vaitkaus mokiniai. Praėjo kažkiek laiko, vieni tapo žvaigždutėmis, kiti liko jų šešėlyje. Kiekvienas nuėjo savo gyvenimišku ir profesiniu keliu. Ir dabar buvęs mokytojas surinko juos vėl tarsi tam, kad paklaustų - kokie tapote ir kas jus šiandien jaudina? Todėl "Pati pradžios pradžia" yra dar ir pedagoginis mokytojo ir jo mokinių dialogas apie žmogiškus ir profesinius dalykus. Panašus dialogas kažkada buvo legendinės "Literatūros pamokos", išaugusios iš visai kito laiko konteksto.

Kažin, ar "Pati pradžios pradžia" taps mūsų dienų "Literatūros pamokomis", bet ne tai svarbiausia. Tiesiog yra spektaklis, į kurį malonu ir įdomu ne kartą ateiti. O tai, ypač Nacionaliniam dramos teatrui, šiandien jau nemažai.