Dailė

Nežinoma Lietuvos skulptūra

LDS paroda "Nežinoma Lietuvos dailė" Klaipėdoje

Ignas Kazakevičius

iliustracija
Algirdas Bosas prie savo skulptūros "Raktas į dangų" P. Korėjoje

"Klaipėdos galerijoje" vyksta LDS Klaipėdos skyriaus organizuota skulptūros paroda iš ciklo "Nežinoma Lietuvos dailė". Paroda nėra didelė, tačiau informatyvi. Penki autoriai eksponuoja apie 20 kūrinių, jų maketų, dokumentinę medžiagą. Šia proga pristatyti nauji skyriaus nariai, Telšių dailininkai: O. Nėniškis, G. Gailius, T. Vaičaitis. Klaipėdos miestui atstovauja G. Jonkus ir daugiausiai "rezistencinės" medžiagos pateikęs A. Bosas. Didesnioji eksponatų dalis - kūrinių maketai iš plastilino, granito. Kūrinius ir jų atsiradimo procesą iliustruoja nuotraukos.

LDS koncepcija pristatyti "nežinomą dailę" ypač tinka skulptoriams, nes jie rečiau nei kitų dailės šakų menininkai rengia personalines ar dalyvauja bendrose parodose, ir tarsi savaime patenka į "nežinomųjų" kategoriją. Todėl tokio žanro paroda yra svarbi keliais aspektais. Pirmiausia, ji supažindina su mūsų akiratin nepatenkančiais kūriniais: dėl vienokių ar kitokių priežasčių nerealizuotais projektais, kitų šalių miestus puošiančiomis skulptūromis. Antra, ji išplečia skulptūros suvokimo kontekstą. Juk retas kuris skulptorius dirba specialiai parodai, o visapusiškai jų kūrybą atskleidžiančių kolekcijų (muziejinių ir privačių) dar teks palūkėti. Tad nieko keisto, jog skulptorių kūrybą geriau žino tie, kurie menu domisi aktyviau nei statistinis meno gerbėjas, t.y. stebi ne tik parodas, bet ir simpoziumų medžiagą, seka meno spaudą, tiesiogiai bendrauja su autoriais ir pan. Sutikite, fiktyvią nežinomybę lemia skulptūros specifika: parametrai, kūrinio realizacijos laikas, sąmata, dažnai ir užsakymo niuansai.

Parodą papildė jos dalyvių atsakymai į klausimus. Kitų svečių lakoniškumą kompensavo A. Bosas, bemaž valandą pasakojęs apie savo kūrinių atsiradimo ir neatsiradimo priežastis. A. Bosas pristatė medalių, įvairių metų konkursų jubiliejinių monetų projektų, skulptūrinės plastikos darbų. Pastaruosius - itin plačiai. Pradedant puristiniu Debreceno "Žiogu" (1984-1985), plačiaformate Klaipėdos dramos teatro fasado panorama (1988-1990), memorialiniais paminklais, ledo skulptūromis, baigiant metalo abstrakcijomis ir naujausiu Pusano bienalės (P. Korėja) darbu "Raktas į dangų". Čia statmenai susikerta plokštumos, o kartu ir stilizuotos simbolikos klodai. Laiptuotas pjedestalas žymi kelią akies, iškaltos plokščioje visatos projekcijoje, link. Statiška, monumentalu, totemiška. Serijomis sugrupuotose nuotraukose žymu, jog "Rakto" prototipas atsirado metais anksčiau, ledo skulptūrų simpoziume Jelgavoje. Regis, autorius jau tada galvojo apie simbolio tvirtybės įkūnijimą į jį atitinkančią medžiagą.

Kitokią A. Boso stilistiką atskleidžia jo reljefai. Stambiausios apimties nerealizuotas kūrinys - 56 kv. m. Klaipėdos dramos teatro pagrindinio fasado reljefas iš granito ir bronzos. Be sudėtingos keliasluoksnės faktūros, jis turėjo metaforiškai perteikti kūrėjo ir mūzų dialogus. Istorinės parafrazės regimos Kėdainių senamiesčio nepasiekusiame paminkle Jonušui Radvilai. Čia jos "traukiamos" iš kompozicine ašimi ir vaizdine plokštuma virtusios iždo skrynios. Kaustytuose šonuose įrėžtos sutarčių su švedais datos, antspaudai, miesto vaizdai, kovojančių armijų karių siluetai.

Privačiame interjere esantis "Žmogaus gimimas" (1987 m.) primena klasikinio A. Boso periodo darbus. Keli rakursai sujungiami į frontalią veido kaukę, fragmentuojamas torsas, o į didingos rimties būvį grąžina kolona.

Tačiau dailininkas gali būti ir anarchistas. Onuškio "Metalo vizijų" plenero skulptūros buvo suvirintos iš vamzdžių, apgaubtų skardos burėmis. Tai aštrių briaunų, "kiauros" kompozicijos. Kietos, dinamiškos, tačiau urbanistiškai sausos, idėjiškai jos artimos šiais metais Kauno "Skulptūrų zonai" sukurtam "Aviliui".

Kitas skulptūrines Klaipėdos netektis ženklina G. Jonkaus "Miesto laikrodis" (arch. A. Stonys). Nuotraukose užfiksuotos jau esančios granitinės dalys, bronzinė vaiko figūra. Nuo sumanymo praėjus 13 metų, numatyta pastatymo vieta neteko prasmės, mat joje puikuojasi įprastas kvadratinis laikrodis - stendas. Visgi dabar autoriaus sumanymą galima būtų įgyvendinti neformalioje skulptūrų parko tąsoje, Danės upės krantinėje.

Šiandien paminklas mieste retai išsaugo nepriklausomybę nuo užsakominio dekoratyvumo ir dedikacijų. Dar rečiau žiūrovas įtraukiamas į kūrybos procesą, neišskiriant kūrinio iš aplinkos. Čia kaip pavyzdį galima paminėti R. Antinio paminklą R. Kalantai Kaune. Tokios gražios išimtys patvirtintų "Nežinomos Lietuvos dailės" ciklo parodose eksponuojamų skulptūros "citatų" ir "dienoraščių" prasmingumą. Mat išsamią, atspindinčią kūrybos etapus, kontekstualią kolekciją gali sukaupti tik muziejus ar panašaus tipo įstaiga, kurios veiklos pagrindas - filantropija bei "atviros durys". Ekspozicijos kokybė ir neangažuotas eksponatų kaupimas neatsiejami, būtini ir sunkiai įgyvendinami. Deja, tokią veiklą galintys finansuoti kolekcionieriai linksta į dekoratyvią estetiką. Tad viena prasmingesnių išeičių - vėl pradėtos kurti skulptūrų zonos (pvz., Kauno). Tiesa, jos reikalauja tam tikros stilistikos, aplinkos, žiūrovo. Tai reali (ir pastovi) galimybė matyti pažįstamus autorius, kad ir netikėtame, nelauktame amplua. O jei taip, vadinasi, vėl susiduriame su nežinoma Lietuvos daile?