Grėsmingi kūno peizažai

Henrikas Natalevičius. "Kasdienis rūbas". 1983 m.

Parodoje pristatomus Henriko Natalevičiaus 1981-2002 m. sukurtus darbus jungia vienas motyvas - žmogus arba, tiksliau, jo buvimą liudijantys ženklai. Veidai linijų ir potėpių pavidalu iškyla "kūniškame" kolorite, o siluetai-šešėliai pasirodo paveikslų plokštumoje. Veidai - atsirandantys ir išsibarstantys, susiliejantys atvaizduose ir vėl sudūžtantys, kisarauskiškai išskaidomi į plokštumas, apkabinėjami parazituojančiomis saukiškomis figūrėlėmis, kurios taikosi patekti į atsiveriančias ertmes ("Portretas", 1981), virstantys akimis, ašaromis, užpildantys foną, besislepiantys rūke ("Portretas", 1985), iškylantys tik žiūrovo pasąmonėje.

Susidaro įspūdis, kad veidas, ypač akys, veikia atskirai nuo žmogaus kūno. Jis plečiasi, užvaldo visą plokštumą, plinta už jos ribų, rėmuose palikdamas vien ženklišką savo išraišką. Akys atidžiai stebi žiūrovą, lyg norėtų įsiskverbti į jį, užvaldyti, sukelti nesuvokiamą baimę ir nerimą, įšaldytą dažų sluoksnyje. Grėsmę galima tik nujausti - ji, užkoduota gyvatiškai plėšrių akučių žvilgsniuose, lieka apgaubta mistine migla. Pasyvi agresija tarsi laukia, kol bus pažadinta. Nebylūs žmogystų siluetai tik jiems žinomu būdu komunikuoja su juos supančiais mistiniais asmenimis ir kažkuo, kas liko už tapytos regimybės - jie šnabždasi neturėdami lūpų ("Tylintis ir klausantis", 2001), nematomomis akimis stebi priešais išdėliotos spirale besisukančios mandalos liniją ("Seni kontūrai", 1985), ryškėja ašaromis virtusių akių vyzdžiuose ("Ašaros pilnos akių", 2001). Žiūrovas, susidūręs su antropomorfizuotais H. Natalevičiaus peizažais ar natiurmortais, niekada nesijaus saugus - jų žmogiškos dalys nepaliaus patyliukais regzti paslaptingų sąmokslų.

Nors H. Natalevičiui patinka abstrakti belaikė erdvė, retkarčiais jo kūriniuose pasirodo pastatų fragmentai - sienos, iš kurių lyg kažkokiame siurrealistiniame sapne išnyra veidai ("Veidas su balkonu", 2002), plokštumos su jose įtaisytais langais, pro kuriuos mistiškai žvelgia akys ("Prie stalo", 2000), namai su tarpusavyje komunikuojančiomis galvomis ("Dialogas", 1984), paslaptingi koridoriai su ant grindų patiestais kilimais bei ant sienų kabančiomis akimis-portretais ("Koridorius", 1994). Realybė transformuojama, išskaidoma į fragmentus, o šie iš naujo sudėliojami į paradoksalius derinius.

Motyvai dažnai išdidinami, įgauna monumentalumo, svorio; plastiška, rafinuota šiltų spalvų tapysena atskleidžia pagrindinius jų tūrius. Dailininkas vieną po kito guldo dažų sluoksnius, leidžia potėpiams kurti gyvą linijų tinklą, pulsuojančią faktūrą, jautriu kontūru vedžioja siluetus, juos apgyvendindamas jaukios monochrominės spalvinės gamos aplinkoje.

Parodoje eksponuojami ir keli tapyti objektai: aguona stikliniame sovietinius laikus menančiame pieno butelyje, žvelgianti pro egiptietiškos amžinybės kupiną akį ("Aguona", 1996), dėžutė su dviem monumentaliomis fizionomijomis ("Dėžutė", 1993) bei suskaidytas masyvus rėmas su mažomis, iškiliomis ertmėmis, pro kurias tarsi pro mikroskopą galima stebėti kintančias miniatiūrinių veidų išraiškas ("Veidai", 1985).

H. Natalevičiaus tapomas veidas - tai emocinių būsenų, nuotaikų kaitos, nuojautų atspindys, paradoksų, sugretinimų laukas. Susidūrus tikrovei ir fantazijai, čia gimsta patys netikėčiausi pavidalai - vidinių vaizdinių ir realybės junginiai - nuolat besikeičiantys paveikslų teatro veikėjai, dėvintys savo pačių kaukes, saugančias aplinkinius nuo jų viduje glūdinčių mistinių jėgų.