Dailė

Naujosios kuratorystės strategijos

Paroda "New Old School" galerijoje "IBID.Projects"

Monika Krikštopaitytė

iliustracija
Loreta Bilinskaitė-Burke. "Man02"

Lietuvos kultūros gyvenime priimta daugelį atsitiktinių įvykių konceptualizuoti atgaline data. Idėjiniai sprendimų motyvai meistriškai pridengiami didingais siekiais arba nutylimi pasiteisinus visuotine anemija. Tokiu keistu būdu pradėtos Valdovų rūmų statybos, organizuotas Karaliaus Mindaugo paminklo (dar vieno tautinio fetišo, lyg Gedimino būtų negana) konkursas. Ieškant projekto finansavimo, taikomasi prie fondų reikalavimų, kurie idėjas nukreipia jiems reikiama linkme. Imamasi formulavimo žaidimų, o tada dažno projekto rezultatas - erzinantis kompromisas. Prieštaravimai mažo krašto kubile akivaizdūs, o atsakomybė už rezultatus išsklaidyta; belieka konstatuoti, kad pinigų ir rinkos trūkumas lemia traukulingus ir nepaaiškinamai atsitiktinius Lietuvos kultūros įvykius. Tačiau tradicija "išlaikyti veidą" (ir net perdėti) verčia antrinius meno pasirodymo motyvus dangstyti prašmatniai dvasingais ar konceptualiais siekiais.

Tokioje terpėje atsiradusi "IBID.Projects" galerija Vilniuje nuoširdžiai žavi nepretenzingumu į tautos švietimą, reprezentaciją, kultūrai gyvybiškai svarbaus fenomeno statusą. Čia tenka kalbėti apie "naujosios" (arba realiai nepriklausomos) kuratorystės strategijas. Jų susiformavimui reikalingos prielaidos - nuo valstybės ir institucijų nepriklausomas biudžetas (nebereikia užsiimti tautosaka), turistinis požiūris į vietą (vieta suvokiama tik kaip trumpalaikė situacija), asmeninis žavesys ir ryšiai. Laisvo kūrėjo padėtis džiugi, bet ir pavojinga. Analizuodama "IBID. Projects" įvykusį "New Old School" parodos atidarymą bei jos pobūdį pabandysiu suformuluoti čia įgyvendinamas "naujosios" kuratorystės strategijas.

1. Ypatingas dėmesys skiriamas "ryšių su visuomene" sferai, t.y. siekiama pritraukti kuo daugiau žmonių (ypač "teisingų" dėdžių bei tetų ir progresyvaus jaunimo) - tuomet, kad ir kas vyktų, tai sukelia judrumo, gyvumo efektą. Tinkamai sukvietus žmones aktualumo pojūtis garantuotas. Sėkmingai pritaikomas klasikinis reklamos principas - nesvarbu, kas šnekama (ar suprantama), svarbiausia, kad šnekama.

2. Keičiasi kuratoriaus įvaizdis: tai nebe santūraus "atidarytojo" ar rėmėjais besidžiaugiančio giedoriaus tipažas. Vita Zaman susilaikė nuo viešos atidarymo kalbos, publika rūpinosi asmeniškai. Pabrėžtinai įspūdinga išvaizda neleidžia apsirikti sprendžiant, kas vakarėlio šeimininkė. Šiuo požiūriu Lietuvoje būta precedentų - neįmanoma pamiršti narciziškai impozantiškos Kęstučio Kuizino povyzos su fraku.

3. Kuratorystės strategijos akivaizdžiai artėja mecenatystės link - sudaromos sąlygos eksponuotis jauniems, dažnai dar studijuojantiems menininkams (Laurynas Liberis, Alisa Mulina, Benigna Kasparavičiūtė). Jaunųjų paramą propaguoja ir įvairiausi fondai, tačiau mecenatystės malonumai asmeniškesni.

4. Svarbi pažintinė funkcija - dalį ekspozicijos sudaro "importiniai" veikėjai (latvis Mikelis Fisheris, estai Augustas Kunnapu ir Renee Puuseppas, vokietis Markusas Vateris, škotė Sarah MacKillop) bei pusiau "importiniai" menininkai (Loreta Bilinskaitė-Burke, Dima Kudinas). Tačiau publikos ir menininkų pažintis nedogmatizuota (pristatymas paremtas ne "patikrintų" vertybių piršimu, o veikiau ganėtinai reliatyviu madingumo kriterijumi). Geras menininkas dažniausiai yra geras pažįstamas, ir atvirkščiai.

iliustracija
Dima Kudinas. "Zuikis"

Meno organizavimo pagal šou verslo principus strategijų išryškėjimas visai nereiškia, jog paroda nevykusi, tiesiog išvengta nereikalingo patoso. Pati ekspozicija pakankamai vientisa - dominuoja infantilumo atmosfera pasirenkant ir motyvus, ir raišką: Laura Stasiulytė rodo mažos mergaitės "Piešinukus" (2001 m.), kur pateikiami tipiški moteriškumo supratimo atributai - suknelių, šukuosenų kolekcija; Alisa Mulina ant paklodės perkelia žaidimėlio "Laivų mūšis" schemas, derindama jas su stilizuota laivo forma; Augustas Kunnapu rodo primityviai tapytus sportininkus; Dima Kudinas kuria zuikučių mitologiją, naudodamasis popkultūros ir popmeno ikonografija (komiksų stilistika, simboliai - pleibojaus, supermeno logotipai). Ypač įdomūs "sustingimo" momentai: zuikis žiūri, zuikis susigraudino. Markuso Vaterio 36 piešiniai pieštuku "Pasaulio pabaigoje" (2002 m.) demonstruoja vaikiškumą, tačiau šalia esantys tekstai džiugina paradoksaliomis įžvalgomis, metaforų grožiu. Greta rodomas autoriaus videofilmukas "Moderni skulptūra" pateikia dar vieną žmogiško potraukio "matuotis" įvaizdžius modifikaciją. Todėl anotacijos teiginys, kad paroda "New Old School" - tai atsakas į nuolatinį naujumo poreikį, yra pakankamai tikslus. Formato ir kūrinio atsiradimui panaudotų pastangų dydžiu įspūdingiausias Loretos Bilinskaitės-Burke rankdarbis "Man02" - ant egiptietiškos medvilnės išsiuvinėtas britų futbolo dievaitis Davidas Bekhamas. Nugalėtojo poza stovintis britų tautos pasididžiavimas (jo šukuosenos pamėgdžiojimas sukelia nacionalinio svaigulio jausmus visiems, pradedant jaunučiu ir baigiant visišku sukriošėliu britu), "pagarbintas" aukso ir sidabro siūlais, tūlam lietuviui nesukels net menkiausio nervo spazmo; jei būtų Arvydas Sabonis - kitas reikalas. Tačiau šalia rodoma videodokumentacija atskleidžia, jog menininkę domina būtent specifinių kontekstų reikšmė. Bekhamo pavidalas išsiuvinėtas kažkur Lietuvos kaime, kupiname lietuviškų garsų ir abejingumo simboliniam produkto krūviui. Manau, kūrinys dedikuotas britų žiūrovui, tačiau gana įdomus simbolio prasmingumo kitimas (priklausomai nuo vietos) bei švytuokliškas grįžimas.

Rimtimi ir sėslumu šioje margoje kompanijoje išsiskiria Lauryno Liberio piešiniai. Jo meditatyvus žvilgsnis sutelktas į kasdienės būties patirtis pilkoje tarybinėje urbanistikoje. Numeruotuose piešiniuose "Taškas 1 (2, 3, 4)" pilkuma suvokiama be neigiamos konotacijos, veikiau kaip duota terpė susitapatinus su ramybės, savistabos būsena. Abstraktus vieno darbo plonyčių linijų mikroraibuliavimas (tykumą išjudina spingsinčios raudonos vos regimos lemputės) kitame piešinyje virsta dangaus plotu šalia tipiško daugiaaukščio namo kampo, dar kitame sulenda į blokinio namo kubus šalia realistinių architektūrinių detalių, o paskiausiai išsisklaido supoetintame to paties namo plane iš viršaus. Realistinio ir lengvai atpažįstamo vaizdinio jungimas su abstrakčiu ir simboliniu suteikia darbams gylio ir kartu leidžia diskutuoti su populiarių elementų kupina ekspozicija.