Pasaulyje

Atviri pasauliui

festivaliai

Šeštadienį bus paskelbti 51-ojo Tarptautinio Manheimo kino festivalio rezultatai. Apie juos dar nenorėčiau spėlioti, nors jau turiu savo filmą favoritą - tai Pietų Korėjos režisieriaus Hong Sang-Soo filmas "Saenghčalui balgyeon", kurio pavadinimas vokiškai skamba "Gyvenimas ir meilė". Nežinau, ar originalus pavadinimas tikrai toks, bet vokiškasis pernelyg tiesmukai nusako filmo turinį. Filmo herojus - populiarus kino aktorius, kuris išgyvena krizę. Jis vyksta į provinciją aplankyti seno draugo, čia susipažįsta su savo gerbėja - šokių mokytoja, tarp jų užsimezgęs romanas nutrūksta staiga, nes aktorius, regis, bėga nuo jausmų, Traukinyje jį užkalbina kita moteris. Aktorius išlipa ten, kur ir ji, slapčia seka iš paskos, sužino, kur ji gyvena, paprašo susitikti. Ir vėl - aistra viešbučio kambaryje, klajonės miesto gatvėmis, ilgesys. Pasirodo, jie jau buvo susitikę prieš daugelį metų, dar būdami studentais. Moteris turi vyrą ir nelabai linkusi tęsti romaną. Bet aktoriui tai - tikras jausmas, jis negali susitaikyti su mintimi, kad jie nebebus kartu. Finale herojai užeina pas burtininkę. Sužinojusi, kad moters vyras - profesorius, būrėja aiškina, kad jos su vyru laukia puiki ateitis, o aktoriui nepažada nieko gero. Moteris grįžta į namus sakydama, kad tik pasiims pinigų ir grįš, bet paskutiniuose kadruose herojus stovi prie aklinai uždarytų durų lyjant lietui.

Tokių filmų, kaip šis, neįmanoma perpasakoti, nes žodžiai tik subanalina tai, kas vyksta kadre. Filmas poetiškas, kupinas intensyvių išgyvenimų ir apmąstymų apie gyvenimo prasmę, apie aistrą ir meilę, nors herojai kalba apie kasdieniškus dalykus arba tyli. Šia prasme "Gyvenimas ir meilė" primena Erico Rohmero filmus, kuriuose taip pat, regis, nieko nevyksta, bet filmas vėl verčia prisiminti tai, ką matei.

Manheime rodomi debiutiniai arba antrieji filmai, nors kartais režisieriui gerokai per keturiasdešimt. Kino salėse dominuoja jaunimas. Manheimas ir Heidelbergas - universitetiniai miestai, tad publika labiau domisi "arthouse cinema". Kita vertus, visuose iškilminguose festivalio renginiuose aktyviai dalyvauja abiejų miestų burmistrai, kiti miestų vadovai. Savo kalbose jie nuolat pabrėžia, koks svarbus jų miestams yra šis festivalis. Būtų gerai, kad panašūs dalykai prigytų ir Lietuvoje, bet kol kas apie tai nedrąsu net svajoti.

Festivalio filmus dar sunku apibendrinti, bet, man regis, juos sieja vienas bruožas - jaunų kūrėjų atvirumas pasauliui, noras suprasti kitus - kitokios spalvos, rasės, patirties žmones. Kartais tai skamba naiviai, kaip kad jaunos olandės Eugenie Jansen filme "Tussenland", kur suvedami senas Olandijos kolonijinių karų veteranas ir berniukas - pabėgėlis iš Sudano, ar kaip kanadiečio Nicholas Kinsey filme "Moteris be sparnų", kur herojė - albanų kilmės kanadietė, atvykusi į Albaniją palaidoti senelio, pasilieka kalnų kaimelyje ir esą randa nusiraminimą, nors čia siautėja buvę saugumiečiai ir paplitusi vendeta.

Tačiau švedai Kristianas Petri, Janas Roedas ir Johanas Söderbergas, filmo "Tokyo Noise" (noise - tai keisto tebro muzikos instrumentas) kūrėjai, bandydami suprasti japonų mentalitetą, iš tikrųjų sukūrė filmą ne tik apie tai, bet ir apie visų mūsų ateitį - gyvenimą milžiniškuose miestuose, visišką vienatvę ir priklausomybę nuo naujausių technologijų, kurios paverčia žmogų savotišku automatu. Kita vertus, filmo herojai - psichologas, fotografai, robotų kūrėjas ar rašytojas - ir patys negali paaiškinti kai kurių japonų mentaliteto savybių, pavyzdžiui, kaip suderinti ypatingą grožio pojūtį, kurį simbolizuoja kad ir mistikos gaubiamas Fudzi kalnas, ir itin populiarius "meilės viešbučius", kuriuose triumfuoja totalus, net lietuviui sunkiai suvokiamas kičas.

Atviras idėjoms, žmonėms, pasauliui kinas visada suteikia galimybę pabėgti nuo stereotipų, išankstinių nuomonių, viso to balasto, kurio su kaupu rasi ne tik Holivudo kine.

Živilė Pipinytė