Įtaigos galia

Rūta ir Zbignevas Ibelhauptai M. Raškovskio nuotr.

Žvalgydamiesi po savų atlikėjų gretas, regis, iš tiesų rasime nedidelį, bet stabilų būrelį tokių, kurių laukiami ir branginami koncertai pažadina kaip visavertis, bemaž visada garantuotas meninis išgyvenimas, kaip galimybė patirti muzikinės kokybės teikiamą rezultatą. Šių atlikėjų įtaigos galia reiškiasi ne premjeromis ar naujai atkapstytų praeities partitūrų interpretacijomis, kurios jau savaime provokuoja pažinti, išgirsti nepatirta. Dažniau susiklosto kitaip - į tokius koncertus pašaukia ne naujovių ilgesys, o savaip perskaityta klasika, drąsios kūrinių sekos, ilgesnių studijų nulemtos meninės išvados.

Jau daugiau kaip dešimt metų reguliariai ir labai aktyviai koncertuojantis Rūtos ir Zbignevo Ibelhauptų fortepijoninis duetas - bene vienintelis Lietuvoje šiuo metu pastovus tokio pobūdžio ansamblis. Daugiausiai parengta repertuaro dviem fortepijonams, ypač - romantinės ir XX a. pradžios kūrybos, skambinti ir koncertai su orkestru. Be to, šis ansamblis - patikimas lietuvių kompozitorių talkininkas, atliekantis naujų opusų premjeras.

Dešimt ar dvylika metų menininko, muzikos atlikėjo gyvenime - pakankamai išraiškingas, iškalbingas laikotarpis, per kurį pavyksta arba ne įtvirtinti savo balsą, juo patraukti, neleisti juo nusivilti. Manding, vienas svarbiausių bruožų, kurio R. ir Z. Ibelhauptų veikloje nenustelbia didžiulio krūvio sukeltas nuovargis ar toks dabar dažnas noras laikinai išmainyti savo profesinius įsipareigojimus į pelningesnį ir lengvesnį kelią - tai nuolat palaikoma ir atidžiai, sistemingai bei atsakingai puoselėjama profesinė laikysena, kurios šiam ansambliui galėtų pavydėti net ir kai kurie mūsų solistai. Užtenka vien dirstelėti į naujausią minėto dueto koncerto programą, kad įsitikintum, jog parengta ji be jokių nuolaidų sau, apgalvota kiekviena jos pakopa, stilių sambūvis bei konkretaus autoriaus išraiškos apibrėžtis. Minėtas koncertas įvyko lapkričio 6 d. Vilniaus filharmonijos Didžiojoje salėje, jo pirmoje dalyje skambėjo P. Hindemitho Sonata dviem fortepijonams, W.A. Mozarto Sonata dviem fortepijonams D-dur, KV 448, o antrojoje - F. Liszto "Patetinis koncertas", F. Chopino Rondo C-dur, op. 73, bei G. Sodeikos "Garso ontologija Nr. 2" (visi kūriniai taip pat dviem fortepijonams).

Pastaraisiais metais duetas tarsi pradeda ieškoti kiek kitokio, dar kūrybiškesnio požiūrio į neretai gausiais techniniais efektais apaugintą dviejų fortepijonų ansamblio repertuarą. Ko gero, turėjo praeiti laiko, kad įtraukianti techninės kokybės poreikio aistra (tai, be abejonės, irgi labai svarbu) taptų šiek tiek santūresnė, kol galop rastų šio ansamblio interpretacijose savo tikrąją vietą. Anaiptol nesinorėtų menkinti dueto ankstyvosios veiklos ar piešti ją kaip nors vienpusiškai. Tačiau atitinkamas dabarties išvadas suponuoja pastaraisiais metais akivaizdžiai išaugusi dueto garso kultūra, daugiau gradacijų įgijusi jo dinaminė, o kartu ir emocinė pajauta, kitoks konkrečios epochos ir savosios sampratos ryšio suvokimas. Šie dalykai savo ruožtu lemia ir subtilesnį, logiškesnį dramaturginių principų planą, labiau išplėtotą muzikinių prasmių lauką.

Ko gero, R. ir Z. Ibelhauptams repetuojant P. Hindemitho Sonatą teko nemažai pasigrumti su muzikine materija, su faktūra, kad galop rastųsi reikiamų interpretacinės išraiškos priemonių arsenalas, leidžiantis pajusti šio kūrinio formos lakumą, kompozicijos logiką, instrumentiškumo primatą, muzikinės plėtros sluoksnių pusiausvyrą ar faktūros plastiką. Todėl ši Sonata nuskambėjo be dažnokai P. Hindemitho muziką mūsų interpretacinėje praktikoje ženklinančio rūstaus sausumo, nerangaus šaltumo štampo. Tad po jos sekusi W.A. Mozarto Sonata sudarė ne tokį didelį kontrastą, koks galėtų formaliai rastis tarp abiejų autorių kūrybos, o net nurodė keletą paralelių, šaltinių, iš kurių P. Hindemithas galėjo semtis savo neoklasicistinio mąstymo.

Klausantis R. ir Z. Ibelhauptų interpretuojamo W.A. Mozarto, pirmiausia imponavo jauki, preciziškai sustyguota ansambliškumo dvasia, kuri pripildė partitūrą dainingų dialogų, vingiuojančių kone barokiškai. Dėmesį patraukė nepaprastai tiksliai, subtiliai pasitelkiamas garso stiprumo matmuo, kuris privertė stačiai sušvytėti frazių vėrinius, pasažų potėpius.

Antrąją dalį pradėję F. Liszto "Patetiniu koncertu", pianistai jį skyrė šviesios atminties Aldonai Dvarionaitei, ne kartą su jais dalyvavusiai kuriant šios monumentalios kompozicijos interpretacinę koncepciją. Ir vėlgi galėjome gėrėtis nuo sudėtingos technikos apgulties kiek įmanoma atribotu kūriniu, gebančiu prabilti intonacijų svarba, faktūros estetika, retoriškai įtaigia epochos ženklų kalba. O štai po šios partitūros ryški priešingybė - F. Chopino Rondo, paženklintas žanrinio žavesio, aristokratiškai žaidžiančios kompozitoriaus minties, vingrių melodijų. Koncerto pabaigoje pianistai atskleidė dar vieną savo interpretacinių galimybių klodą skambindami G. Sodeikos "Garso ontologiją Nr. 2". R. ir Z. Ibelhauptai kampuotų frazių, aštrios poliritmijos muzikinio audinio, minimalistišką bei struktūriškai aiškų kūrinį augino, plėtė, įrodydami interpretacinio dėmens gyvybingumą ir galią.