Išsipildžiusios svajonės

Šiemet klavišininkui, kompozitoriui, žymių ansamblių vadovui Joe Zawinului sukanka septyniasdešimt metų. Lapkričio 7 d. Vokietijos festivalis "Leverkuseno džiazo dienos" surengė Joe Zawinulo Gala koncertą, jo metu WDR bigbendas atliko ansamblio "Weather Report" kompozicijas. Koncerte pasirodė ir pats Joe Zawinulas. Lapkričio 9 d. klavišininko vadovaujama grupė "The Zawinul Syndicate" koncertavo Rygoje. Šie pora koncertų - tai tik maža dalis jubiliejui skirtų renginių, kurių virtinė nusidriekia per Milaną, Ciūrichą, Sarajevą, Granadą ir kitus miestus. Austrų kilmės klavišininkas Joe Zawinulas ženkliai prisidėjo prie elektroninių instrumentų puoselėjimo džiazo muzikoje. Ray`us Charlesas bei Sun Ra taip pat naudojo elektroninius klavišinius, tačiau būtent J. Zawinulas juos galutinai įtvirtino kaip džiazo muzikos instrumentą. "Wurlitzer", "Fender Rhodes", "Oberheim Polyphonic", "Arp" ir "Prophet" sintezatoriai bei elektroniniai klavišiniai drastiškai keitė ne tik muzikos spalvų skalę, bet ir formavo naują džiazo muzikos rūšį. J. Zawinulas savo įspūdingą kūrybinį kelią pradėjo trimitininko Maynardo Fergusono bigbende, vėliau muzikavo saksofonisto Cannonballo Adderley`o grupėse. 1969 m. dalyvaudamas kuriant ir įrašant Mileso Daviso albumą "In a Silent Way", J. Zawinulas prisidėjo prie fusion formavimo. 1971 m. J. Zawinulas įkuria pasaulyje išgarsėjusią "Weather Report" grupę. O dabar klavišininkas jau antrą dešimtmetį koncertuoja su "The Zawinul Syndicate" ansambliu, kurį 1994 m. girdėjo ir "Vilniaus džiazo" festivalio publika. Jubiliejaus proga "KulturSPIEGEL" parengė interviu su žymiuoju muzikantu. 7MD skaitytojams siūlome šio pokalbio vertimą.

Būdamas 17-os, žmogus visada apie kažką svajoja. Ar prisimenate savo svajones?

Jau tuomet buvau užsibrėžęs išvykti į Ameriką kaip muzikantas. Vienoje augant teko kęsti alkį. O Amerikoje buvo priešingai: filmuose, kaip antai, "Besimaudančioji Venera", mačiau elegantiškas vilas, nuostabius baseinus. Norėjau ten nuvykti.

1949 m., būdamas kaip tik 17-kos, buvote pakviestas į Genfo "Pianistų konkursą". Jį prieš tai buvo laimėjęs Friedrichas Gulda. Kodėl ten nenuvykote?

Nesinorėjo tapti antruoju Gulda. Penkias valandas bestudijuojant Genfo konkursui Beethoveną, "Hillbilly" ansamblis pasiūlė groti akordeonu. Pinigų buvo mažai, tačiau per dieną gaudavome tris kartus nemokamai pavalgyti. Viename Amerikos armijos klube pirmą kartą valgiau tikrai nuostabius pusryčius.

Į Ameriką atvykote po dešimties metų.

Taip, ir esu tuo patenkintas. Įgijau papildomos patirties. Nuolatos grojau su labai gerais muzikantais. Turėjau motto: "Į grupę ateini kaip silpniausias, o išeini kaip stipriausias". Be to, džiaugiausi gyvenimu. Jaunas būdamas susipažinau su daug įdomių moterų.

Tarp jų - ir žymioji Rosemarie Nitribitt?

Taip. Sutikau ją 1957 m. Frankfurto "Jazzkeller". Ji mėgo mūsų muziką ir buvo tuometinio mano ansamblio vadovo Fatty George`o pažįstama. Ji tapo mano drauge. Fatty visada džiaugdavosi, kai mes su ja kur nors pradingdavome, nes tuomet jis galėdavo važinėtis jos "Mercedesu".

Ir kaip galiausiai išsipildė amerikietiška svajonė?

"Down Beate" radau skelbimą Berklio muzikos mokyklos Bostone stipendijai gauti. Nusiunčiau jiems savo įrašus ir buvau priimtas.

Kaip atsitiko, kad vietoj poros metų studijų pasilikote ten visam gyvenimui?

Jau po kelių savaičių Bostone trimitininkas Maynardas Fergusonas pakvietė mane į savo bigbendą. Gavau žaliąją kortą. Vėliau dvejus metus pianinu akompanavau dainininkei Dinah Washington.

Dažnai Dinah Washington pristatydavo Jus kaip "George`o Shearingo sekėją su Ray`aus Charleso dvasia". Kodėl?

Mano grojimą Dinah iš tiesų lygino su baltojo pianisto George`o Shearingo muzikavimu, o dvasią - su afroamerikiečio Ray`aus Charles`o dvasia. Aš pats jaučiau potraukį juodiesiems, nes jie geriausiai grojo mano mėgstamiausią muziką. Be to, ir juodųjų humoras panašus į Vienos gatvės plūdimąsi. Šalia daugelio draugysčių prisidėjo ir asmeniniai ryšiai: mano žmona yra afroamerikietė.

Išgarsėjote grodamas Cannonballo Adderley`aus sekstete bei savo "Wearther Report" grupėje. Kodėl neprisijungėte prie Mileso Daviso grupės, juk jis Jus kvietė?

Kai 1959 m. jis manęs to paprašė, jaučiausi nepasiruošęs. Vėliau buvau jau kitiems įsipareigojęs. Milesui patiko mano grojimas elektroniniu pianinu. Kaip kompozitorius ir klavišininkas dalyvavau įrašant jo albumus "In a Silent Way" bei "Bitches Brew".

Davisas buvo sunkaus būdo. Kaip surasdavote bendrą kalbą?

Nepaisant jo savotiško būdo, buvome geri draugai. Kartą jis paskambino man vidury nakties. Turėjau tučtuojau padėti sumontuoti jo įsigytą žaislinį geležinkelį; jis nesuprato vokiškos instrukcijos. Aš jam pasakiau, kad jis "truputėlį kvankštelėjęs", bet kitą dieną padėjau.

Kaip jaučiatės sulaukęs 70-mečio?

Fantastiškai! Zawinulo "Syndicate" yra geriausia mano grupė. Kartais žvelgdamas iš savo namų Los Andžele į Santa Monikos įlanką pagalvoju, kad visa tai - sapnas.

Parengė Aušra Listavičiūtė