Poros kaip poros

"Vidurnaktis gėrio ir blogio sode"

Mėgstu filmus, kurie nesudeda visų taškų ant i, kurie sukelia nerimą ir verčia keliskart interpretuoti tai, ką pamatei ekrane. Mėgstu detektyvus, kurių potekstės padeda suvokti žmogaus prigimties labirintus. Mėgstu Clintą Eastwoodą, sugebantį stebinti net ir karščiausius savo gerbėjus. LNK "Snobo naktis" (10 d. 22.30) rodo Clinto Eastwoodo filmą "Vidurnaktis gėrio ir blogio sode" (1997), gana netikėtą visos šio režisieriaus ir aktoriaus kūrybos kontekste. Pirmiausia, tai yra ekranizacija. Jos veiksmas nukelia į Pietus, Savaną. Netikėtas ir filmo herojus - aristokratas Džimas Vilsonas (Kevin Spacey), nužudęs jį šantažavusį meilužį. Vilsono byla susidomi Niujorko žurnalistas Kelso (John Cusack). Tačiau filmui įsibėgėjus, ir jo, ir Vilsono motyvai bei elgesys tampa vis neaiškesni.

Viską gali paaiškinti Savanos atmosfera. Pietų tradicijos mieste vis dar gyvos, bet kartu nuolat keičiasi. Žmonės, su kuriais susitinka Kelso, tarsi stengiasi visais būdais atsitverti nuo realybės, atrasti jos pakaitalą, nes, tiesą sakant, toji realybė yra nepakeliama. Vilsonas nenoriai kalba apie savo vaikystę, jaunystę. Gal tai pernelyg primena jo aukos jaunystę. O gal meilužis jo ir nešantažavo? Gal tai tiesiog tik dar viena be atsako likusių jausmų drama?

(Beje, transvestitą Ledę Šabli filme vaidina transvestitas Lady Chablis, ir šis personažas verčia prisiminti kitą transvestitus filmuoti mėgstantį pietietį Johną Watersą. Tiesą sakant, Watersą man visada malonu prisiminti, yra proga ar ne. Ypač po to, kai persisotinu Lietuvos televizijomis ir jų laidomis apie kultūrą. Bet apie "Kultūros namus" - kitą kartą, nes iki šiol mačiau vos porą laidų.) "Vidurnaktis gėrio ir blogio sode" gal ir neteigia, kad rasti, nustatyti tiesą yra neįmanoma, kad tiesa apskritai neegzistuoja. Tačiau potekstė man pasirodė aiški: gyvenimas - tai nesiliaujantis žaidimas su savimi ir kitais, ir to žaidimo pabaiga kartais visai ne tokia, kokios laukei.

Eastwoodas vengia dėlioti taškus, bet filmas paperka ne tik tuo. Jame gausu įdomių detalių, pastebėjimų. Ypač įdomūs tie, kurie susiję su viduriniąja juodaodžių klase. Jie daro viską, kad jų elgesys primintų baltuosius aristokratus. Ar jie taip elgiasi ne tik todėl, kad ši tradicija jiems taip be galo imponuoja? Pasižiūrėkite filmą, bus aišku.

Kita įdomi šios savaitės televizijos kino premjera - 1967 m. Martino Ritto sukurtas filmas "Tikras vyras" per TV3 (5 d. 11.50). Aišku, kinomanams įprastesnis originalus pavadinimas "Hombre", bet, manau, ir lietuviškas neatbaidys. Kas nepasiilgo tikrų vyrų? Martinas Rittas (1914-1990) pas mus labiau žinomas iš vėlesnių, socialiai ir politiškai angažuotų filmų apie moteris "Norma Rei" bei "Stenlis ir Airisė". Rittas iš tų režisierių, kurių kūrybai didelės įtakos turėjo politiniai įsitikinimai. Dar 17-metis jis debiutavo kine kaip aktorius, filmavosi ir vėliau, tarnaudamas aviacijoje. Grįžęs iš karo dirbo teatre, televizijoje, buvo ir režisierius, ir aktorius. Sėkmingą karjerą nutraukė komisija, tyrusi antiamerikietišką menininkų veiklą. Rittas pateko į "juoduosius sąrašus". Nuo visiškos neveiklos jį išgelbėjo Elia Kazanas, pakvietęs dėstyti į garsiąją "Actor`s Studio". Ten jau mokėsi vėliau įžymybėmis tapę Paulas Newmenas, Rodas Staigeris, Joanne Woodword, sukūrę puikių vaimenų ir Ritto filmuose.

Pirmasis Ritto filmas pasirodė 1957-aisiais. Nors Rittas ekranizavo ne vieną Williamo Faulknerio romaną, kūrė Akiros Kurosawos "Rasiomono" perdirbinį, vis dėlto tarptautinį pripažinimą jam atnešė būtent "Tikras vyras" - vesterno dvasia sukurtas pasakojimas apie baltąjį jaunuolį, kuris užaugo tarp indėnų ir nori jiems padėti. Filme daug puikių vaidmenų, o pagrindinį herojų suvaidino Paulas Newmanas. Apskritai visi 25 Ritto filmai pasižymi įdomiais aktorių darbais, matyt, įtakos turėjo ir režisieriaus asmeninė patirtis. Tačiau labiausiai netikėta buvo filmo ištarmė, nes bene pirmą kartą kine be patoso ar išankstinių (beje, dažnai paties Holivudo suformuluotų) nuostatų kalbėta apie indėnų padėtį.

Dažnai abejoju, ar režisierius turi rodyti filmuose savo politinį ar kitokį angažuotumą. Kita vertus, kokie būtų kad ir Godard`o filmai, jei jų autorius nebūtų angažuotas? Ar jie apskritai būtų? Žinoma, Lietuvoje bet koks menininkų angažuotumas vertinamas neigiamai. Atbaido angažuotųjų pavyzdžiai. Bet gal tie angažuotieji buvo tiesiog netalentingi?

Nors ši savaitė ir neblizga šedevrais - tokių galiu paminėti tik vieną - neseniai ir mano šioje skiltyje rekomenduotą Taivano režisieriaus Tsai Ming-Liang "Skylę" (LTV, 4 d. 23.05), bet malonių susitikimų nepristigs. Mielai vėl pasižiūrėčiau Davido Frankelio "Majamio rapsodiją" per Tango TV (šiandien, 4 d. 20.55), nes pamėgau Sarah Jessicą Parker, šiame filme irgi patenkančią į dviprasmiškas erotines situacijas. Tačiau žinau, kad nusvers kito personažo - inspektoriaus Frosto žavesys. Filmus apie jį kiekvieną penktadienio vakarą rodo kabelinis kanalas "Hallmark".

Bus įdomu pamatyti ir ankstyvąjį šių metų "Oskaro" laureatės Halle Berry ("Monstrų puota") filmą "Turtuolio žmona" (TV3, 4 d. 22.40), ir Jeffą Bridgesą, Elen Barkin bei Johną Hurtą vieno garsiausių vesternų kūrėjų Walterio Hillo filme "Laukinis Bilis" (TV3, 5 d. 23.15), ir Joną Voightą Charleso Roberto Carnerio "Mafijos advokate" (TV4, 4 d. 22.45). TV4 prisimins gražiąją Sophią Loren ir du jos jaunystės filmus: 9 d., 15.35 Vittorio De Sica "Itališkas vedybas" (1964) pagal Eduardo De Filipo pjesę "Filumena Morturano", o 10 d. 15.30 - Mellvillo Shavelsono "Tai atsitiko Neapolyje". Abiejuose filmuose Loren partneriai - tikros kino legendos, gražiausi, geidžiamiausi vyrai - Marcello Mastroianni ir Clarke`as Gable`as. Aišku, grožio ir patrauklumo etalonai per ataskaitinį laikotarpį smarkiai pasikeitė, bet juk ir filmai skirti aiškiai pensininkams. Kas dar gali smaksoti prie televizoriaus tokiu laiku?

Šeštadienį (5 d. 13.45) LTV pradeda rodyti prancūzų dokumentinį serialą "Poros ir duetai". Pirmoji dalis skirta Lauren Bacall ir Humphrey Bogartui - amerikiečių kino žvaigždėms, apskritai, kultinėms prancūzų Naujosios bangos ir dar kelių sinefilų kartų figūroms. Ar jie turi šansų sujaudinti lietuvaičius, nežinau, bet tikiuosi. Beje, seriale panaudota daug fragmentų iš Lietuvoje niekad nerodytų filmų. Taigi mūsų laukia ne tik intymios smulkmenos apie įžymybių gyvenimą, bet ir solidi kino istorijos porcija.

Jūsų - Jonas Ūbis