Nidos magija

Tiina Tuurna (Suomija). "Angelas"

Tradicija - šiandieniame kultūriniame skersgatvyje itin dažnai sutinkama kategorija. Kartais blaškosi it susiglamžęs laikraščio lapas, o kartais itin oriai pučiasi. Akivaizdus tradicijos akcentavimas dominavo ir šiemet rugsėjo 7-21 d. jau aštuntą kartą Nidoje vykusiame tarptautiniame tapybos plenere "Nidos magija", tęsiančiame "Brücke" kartos tradicijas. Plenero metu sukurti darbai eksponuojami Klaipėdos galerijoje "Pėda".

Šiaip ar taip, kas yra tradicija? Ir kodėl mes taip bijome prarasti su ja sąsajas? Tai - retoriniai klausimai, tačiau perkirtus trečiojo tūkstantmečio slenkstį tradicijų saugojimo ir išsaugojimo fenomenas, regis, tapo vienu reikšmingiausių menininkų uždavinių. Viena vertus, tai galima būtų traktuoti kaip akivaizdų provincialumo pavyzdį gerąja prasme, t.y. tradicijos kategorija įgyja apsauginio kiauto funkciją: mes kuriame, sekame didžiausiais meno autoritetais, vadinasi, "darome" gerą meną. Kita vertus, sekimas tradicija persikūnija į originalios saviraiškos ieškojimų rezultatą, kai nebepasitenkinant šiuolaikinio meno situacija (o gal tiesiog nerandant sau joje nišos) stengiamasi originalios kūrybinės savasties pasisemti iš praeities laikmečio. Tačiau būtent čia ir iškyla situacijos paradoksas bei nesuderinama konfrontacija. Cituoju 1906 m. "Brücke" programą: "Tikėdami pažanga, naująja menininkų ir meno mylėtojų karta, kviečiame visą jaunimą susitelkti ir ateities kūrėjų vardu išsikovoti gyvenimo ir teptuko laisvę - nepriklausyti nuo patogiai įsitaisiusių vyresniosios kartos atstovų. Prie mūsų gali prisijungi kiekvienas, kuris laisvai ir nuoširdžiai vaizduoja tai, kas jį skatina kurti".

Neabejotinai puikus XX a. pradžios manifestas, tačiau ar neatrodo kiek keistas jo pasirinkimas šiandienos kontekste, ypač kai skelbiamas noras sekti pirmtakų pramintais takais? Pasak plenero vadovo Sauliaus Kruopio: "Menas ir tiltas mus sujungia su laiku ir istorija. Būtent menininkai, sužavėti Nidos gamtos, jos nenuspėjamos magijos, dar prieš šimtmetį išgarsino Nidos vardą visame pasaulyje. Nidos pleneras tęsia tradicijas, nes Lietuvoje jų nėra tiek daug. Ji gyva, kol gyvi mes - menininkai." Toks šiandienos bei praeities junginys mūsų visuomenėje netikėtai tapo labai madingas. Tai, kas šiuolaikiška, ne visada savaime tampa reikšminga, svaru, bet tai, kas atmiešiama praeities patvirtintomis vertybėmis, įgyja aukštesnio lygmens statusą.

Pažvelkime į pačius meno kūrinius, tarsi turinčius propaguoti užsibrėžtos programos tikslus. Plenero parodoje pristatomi šešiolikos menininkų iš Lietuvos, Ispanijos, Rusijos, Suomijos darbai. Dailininkų gausa, skirtingas meninis pasiruošimas ir daugelis kitų veiksmų nulėmė tai, jog plenero rezultatai varijuoja: tapybos darbai nelygiaverčiai. Kita vertus, pati plenero specifika suponuoja neišbaigtumo estetiką. Darbuose akivaizdžiai ir greičiausiai pagrįstai (prisimenant programą) vyrauja ekspresionistinė nuotaika, nors kartais jaučiamas tik nedrąsus jos gyvasties pulsavimas. Impulsyvi meninė išraiška, dramatiški sodrių spalvų kontrastai, gaivališkas potėpis, figūratyvios kompozicijos ir peizažai, vidiniai menininko jausmai bei išgyvenimai ypač būdingi Solomono Teitelbaumo, Alvydo Bulakos, Bronislavos Lapinskienės, Simono Gutausko, Raimondo Savicko, Sauliaus Kruopio, Olego Melehovo (Kaliningradas) ir kt. autorių darbams.

Kita vertus, tradicinė (šiuolaikinio meno kontekste) tapybos mokykla šioje parodoje persmelkiama ir novatoriškais ieškojimais. Labai pagirtina tendencija. Reiktų išskirti Arturo Savicko spalvinių dėmių plokštumas bei ispanų dailininko Lino Lago tapybą, propaguojančią fotografinio realizmo kryptį su šlakeliu intrigos bei užslėptu žaidybiniu elementu. Netikėti Jevgenijaus Pečerskio fratažai (grafikos, tapybos, aplikacijos ir net poligrafijos junginiai) bei vienintelės plenero grafikės Jurgos Karčiauskaitės raižiniai tik praplečia parodos meninę erdvę.

Intriguoja ir tai, jog pleneras sujungė ne tik spalvinę ekspresiją, bet ir konceptualią menininko kūno kalbą: rugsėjo 17 d. trys Suomijos menininkės - Inari Virmakoski, Tiina Tuurna bei Mona Ray - Nidoje pristatė performansų vakarą. Parodoje eksponuojama tik vieno performanso "Angelas" (Tiina Tuurna) - vizualinė medžiaga. Ant iš medžio virbelių supintos tvorelės eksponuojamose nuotraukose užfiksuota angelo kostiumu apsirengusios autorės kelionė po kasdienes žmonių buvimo vietas: parduotuvę, biblioteką, gatvę, t.t. Tokia supaprastinta angelo egzistencijos aplinka - aliuzija į kasdienio stebuklo galimybę, žmogiškosios būties ir dieviškumo transakcija. Savo vidinių išgyvenimų bei sąlyčio su pasaulio problemomis rezonansai aidi ir kituose performansuose. Inari Virmakoski darbe "Saldus ir rūgštus pienas", akivaizdžiai apeliuodama į spalvų simboliką, atsiliepia į skaudžius bėglių išgyvenimus. Raudonos ir baltos spalvų kontrastas dilgčioja ir Tiina Tuurna performanse "Naktis ir šviesa", propaguojančiame opozicijų interakciją, galiausiai suformuojančią vieningą esatį - naują objektą. Dar drastiškiau, tačiau kartu itin žaismingai nepakartojamą kūrinio būtį skelbia menininkė Mona Ray (performansai "Mėlyna" ir "Klausyk mano gražaus balso"), į performansų vyksmą įtraukianti žiūrovus.

Tapybos bei performanso sričių novatoriškumo aspektas lėmė šio plenero savitumą ir unikalumą, o kartu įnešė svarų indėlį į praeities tradicijų tąsą. Ji nebegali būti suvokiama kaip kategorija, atsieta nuo dabarties bei ateities. Tradicija yra šiandienos refleksija su praeities filtru. Manyčiau, jog menininko ir žiūrovo interakcija, kūrybinis dailininkų bendradarbiavimas, tarpusavio idėjų kaita, kultūrinė komunikacija įvairiataučiame kontekste ir buvo svarbiausia plenero misija.