Alantos plenerai

Justina Puidokaitė. "Popietė". 2000 m.

Šiais metais Naujasodyje, Molėtų rajone, buvo surengtas 6-asis Alantos pleneras, remiamas Kultūros ministerijos bei Molėtų savivaldybės. Jo organizatorė tapytoja Sigita Maslauskaitė, 1997 m. pradėjusi bendradarbiauti su Alantos technologijos ir verslo mokyklos direktoriumi Vladu Pusvaškiu, kasmet suburia profesionalių jaunų menininkų grupelę gyventi ir kurti Naujasodyje. Menininkų ratas ne itin didelis, tačiau atviras naujiems kūrėjams: plenere dalyvauti kviečiami Vilniaus dailės akademijos tapytojai, ieškoma bendraminčių kitose šalyse. Šiais metais susibūrė gana įvairi internacionalinė komanda: be Lietuvos menininkų grupelės, plenere dalyvavo Italijos, Latvijos, Vokietijos meno kūrėjų.

Pleneras vadinamas tapybos, nes jame tapytojų paprastai būna daugiausia, tačiau kuriamos ir fotografijos, grafikos darbai, šiemet išmėgintas ir žemės menas. Tradiciškai po plenero menininkai surengia savo darbų parodą prieš porą metų restauruotuose Pamarnackių XIX a. rūmuose Naujasodyje įkurtoje galerijoje. Ji rugsėjo 1-ąją tampa vietiniu centru, suburiančiu išsipuošusius ir įvykių ištroškusius vietinius gyventojus. Parodos atidarymas Naujasodyje tolygus didžiausioms metų šventėms. Toks įvykis nėra įprastas kaip eilinė paroda. Įdomu būtų atlikti kultūrinį tyrimą, stebint "žaidimų ištroškusius" žmones, aptarinėjančius meno kūrinius, fotografijas, kuriose atpažįstami kaimynų veidai, o už jų tęsiasi ištisi pasakojimai (mažoj gyvenvietėj visi vienas kitą pažįsta). Juk kaimyno portretas meno galerijoje tolygu "parodymui per televizorių". Ir svarbiau tampa ne meno kokybė, o atpažinimas. Tačiau tai jau centro ir periferijos klausimai, labiau dominantys sociologus ir kultūrologus.

Dalis Alantos plenero parodos perkelta į "Akademijos" galeriją Vilniuje - į centrą, kuriame galioja savos meno suvokimo taisyklės. Parodoje eksponuojama keliasdešimt darbų, sukurtų per šešis Alantos plenerus.

Norisi pradėti nuo tapybos (nes jos daugiausia). Pamačius kai kuriuos jaunųjų Lietuvos menininkų tapybos darbus, norisi paklausti: kiek galima nuostabius lietuviškus miškus, kalvas ir klonius guldyti drobėse horizontalėm bei vertikalėm ir t.t.? Lyg jaunieji tapytojai mėgintų sugrįžti atgal, į prieš beveik septyniasdešimtmetį prasidėjusią arsininkų tapybos tradiciją. Be abejo, džiugu, kad arsininkų kūryba davė neblogų vaisių ir giliai įleido šaknis Lietuvos tapyboje. Bet kaip tuomet su kitimu ir fliuksiška dvasia? Pasaulis kinta sparčiai, siūlydamas naujas idėjas, o jaunųjų tapyba nesikeičia: tradiciškas ekspresyvumas, spalviniai chaosai, melancholiškos lėto gyvenimo transformacijos.

Marius Zavadskis. "Eglė Špokaitė". 2002 m.

Tačiau tokios tapybos sraute vis tik išryškėja "kitoniškumai" (ir jie žavingi). Akademiniškus lietuviško ekspresionizmo vandenis išjudina Eglės Gineitytės darbai ("Namo" , "Berniukai", 2001), įdomūs kompoziciniais ir erdvių kūrimo sprendimais, atlikimo maniera, neįprastų nuotaikų kūrimu; Sigitos Maslauskaitės "Daiktai muziejuje" (2001 m.), lyg svetimkūniai drobės pilkumoje. Visiškai kitokią tradiciją byloja italų menininko Augusto Griffante ryškiaspalvės šiuolaikinės madonos ar dekoratyviai ornamentiški, ultrakoloristiniai latvių tapytojos Ievos Liepinos darbai.

Fotografijos darbai priklauso latvių menininkei Guntai Andersonei. Fotografijos "Kelias", sukurtos šių metų plenere, - šešėlių ir šviesos muzika. Kontrastingos ir šiltos spalvos fotografijose dėmesį kreipia į tai, kaip saulės šviesa žaidžia su sienomis, kambarių interjerais, senais baldais, langais, žeme etc., kurdama trumpalaikes būsenas.

Parodoje eksponuojama ir plenere sukurto žemės meno dokumentacija. Linos Šaduikytės gamtos metamorfozės artimos japoniškajai meno ir gamtos harmonijai: iš smilgų, nendrių, sudžiuvusių šakų ji sukūrė gamtos ir meno pokalbius, žaisdama gamtiškais spalvų sąskambiais ir formomis. Estetiškas ir alsuojantis atrodo tarp medžių pakibęs perregimas žolių vainikėlių tinklas "Gyvenimo džiaugsmas": jis kelia sąsajas su lietuvių etnokultūra (ritualiniai Joninių vainikėlių pynimai, leidimai vandeniu, simbolinis rūtų vainikėlis vestuvių apeigose). Postmodernistiškai žaidybiškas Mariaus Zavadskio darbas: tarsi kurdamas balerinos Eglės Špokaitės atitikmenį gamtoje, menininkas ant medžio kamieno (visiškai neprimenančio balerinos talijos) užmauna nendrinį sijonėlį.

Kokia galėtų būti Alantos plenerų ateitis? Galbūt plenerai turėtų perimti patirtį iš kūrybinių laboratorijų: vienoje vietoje suburti menininkai iš įvairių kraštų, galėdami keistis skirtingomis patirtimis, nebūtinai turi kurti įsispraudę į savo rėmus. Mano supratimu, plenerai (suvokiu juos ne kaip tapybą gryname ore: sąvokos, bėgant laikui, gali kisti) ir turėtų būti skirti tam, kad menininkai pajustų visišką kūrybos laisvę. Gamta šiuo atveju yra kaip kūrybinės laisvės katalizatorius, o ne kūrybos objektas.