Viskas apie mūsų filmus

Gražinos Arlickaitės parengtoje knygoje "Lietuvių filmai 1990-2002" (VĮ "Informacinė antena") yra viskas, ko reikia mums ir užsieniečiui apie lietuvių filmus: trumpa informacija apie jų kūrėjus, filmų turinį ir pobūdį. Jeigu dar bus ir internetinis šios knygos variantas, nebereikės klaidžioti naujojo lietuvių kino labirintais. O klaidžiojame visi: rašantys į spaudą ar lietuviškąją enciklopediją, reklamuojantys filmus, dėstantys kino istoriją, pagaliau šiaip ginčininkai: gyvas tas lietuvių kinas ar jau seniai pakratė kojas?

Pasiklysti yra kur - filmai vos sutilpo į 664 psl., tiesa, viskas išdėstyta dviem kalbomis - lietuvių ir anglų, kiekvienam, net trumpiausiam filmui skirtas visas puslapis, palikta erdvės kadrui iš filmo ir dar švelniam siluetiniam fotografiniam fonui (gaila, nenurodytas dizaineris). Tad knyga ne tik patogi greitam vartojimui - pagal skyrius: vaidybinis, dokumentinis, animacinis kinas, dar Muzikos akademijos ir Dailės akademijos studentų darbai, bet ir puošni, atitinkanti užsienio žinynų ir katalogų standartus.

Be jos iš tikrųjų buvome kaip be rankų. Senojo kino filmografiją galime rasti V. Mikalausko knygoje "Kinas Lietuvoje", sovietinių metų - M. Malcienės "Lietuvos kino istorijos apybraižoje" bei straipsnių rinkiniuose "Lietuvių kino menas šiandien" ir "Ekrane ir už ekrano". Striuka buvo su naujausiu lietuvių kinu: jo filmografijos reikėjo ieškoti leidinyje "Kinas", kuris, beje, atsikūrė tik 1996 m., arba vartant kalnus "7 meno dienų" puslapių. Dabar jau bent čia, Lietuvoje, turime viską po ranka. O "Lietuvių filmuose" - net kai ką daugiau.

Mat "Informacinė antena", lyg ir pasimokiusi iš priekaištų jos prieš kelerius metus išleistam trumpam lietuvių filmų katalogui, ėmėsi apžioti neapžiojama - visą lietuvių kiną ir video-produkciją. Tačiau vienu kartu viską suvirškinti sunku - pratarmėje teko prisipažinti: "Šioje knygoje nėra kronikų, mėgėjiškų filmų, reklaminiais ar komerciniais sumetimais darytų filmų-laidų, reklaminių filmukų, serialų ir kt." Taigi palikta apsčiai darbo ir kitiems. Iš dalies kai ką užpildo studentų diplominiai darbai, pvz., žurnalistikos institute - apie lietuvių videoklipus, serialus ir pan. Tačiau pas mus nėra mados juos publikuoti, juo labiau prikalbinti autorių tęsti savo darbą. Nors per knygos pristatymą ALF sudarytoja G. Arlickaitė ir pasišaipė iš lietuvių serialų, bet dabar jų turi kiekvienas TV kanalas, todėl bent pamatyti juos viename kataloge būtų vertinga. Juolab kad Europoje turėsime daugiau galimybių keistis ir serialais. Ateis laikas ir televizijos programų žinynams, ką seniai daro JAV ir kas padeda tirti televizijos istoriją. Vien gausių TV programų savaitraščių bus maža. Ką padarysi, esame televizijų "stebuklų laukas".

Kinas irgi tebėra ne iš kelmo spirtas. Sklaidydami "Lietuvių filmus" galime geriau įsivaizduoti tarptautinius mūsų kino maršrutus, dar kartą pasidžiaugti apdovanojimais ir paliūdėti, kad Lietuvoje jie ne ką tereiškia. Knygos gale yra lentelių ir duomenų apie vis gausesnius filmų projektus ir vis menkėjančią jiems skirtą valstybės paramą. Tačiau nerasi nė žodelio, kas Lietuvoje žiūri lietuvių filmus, kokie Lietuvos žiūrimiausi filmai.

Knygos įvade G. Arlickaitė rašo: "Nacionalinio kino modelį keičia kosmopolitinio kino modelis". Jeigu ir taip, tai visgi kam pirmučiausiai reikalingas lietuvių kinas - Lietuvai ar tarptautiniams kino festivaliams, po kuriuos galime su tuo pačiu filmu ir geromis pažintimis važinėti metų metais?

Kita vertus, kas suabejos Š. Barto ar A. Stonio kūrybos naujumu ir universalumu? Lenkijoje, tarptautiniame kino festivalyje Lagove, tikri sinefilai spaudė ranką po A. Stonio filmų programos ir smalsavo: iš kur jūsų mažoje tautoje tiek erdvės minčiai? Abejonių iškyla tik svarstant kokį svarų lietuvišką apdovanojimą: pas mus nuo seno įtariai žiūrima į kino novatorius, gal net nuo tų laikų, kai šaunūs vyrai su "Kanonada" buvo pasišovę įveikti Kanus. Laimėjo, bet su kitais filmais ir kituose festivaliuose. O dabar vėl iš anksto laukia festivalių. Ir ką gi - laimi ir šiandien. Gal taip bus ir su naujausiais, dar tik baigiamais, bet jau pristatytais žinyne?

Žinoma, yra daug filmų, kuriuos jau seniai užmiršome. Kino istorija priglaudžia visus. Tik kūrėjų ir studijų dabar tiek daug, kad sugaudyti visus ir įtikinti žinyno nauda G. Arlickaitei ir jos "Antenai" buvo tikras žygis. Spragų, žinoma, liko, nes kartais sunku nubrėžti ribą tarp rūšių ir žanrų. Kam priskirti LTV K. Šiaulio sukurtą portretų ciklą apie sausio 13-osios žuvusiuosius - kronikai, TV laidai ar dokumentiniams filmams? Jie į katalogą nepateko. Girdėjau, kad ir Z. Putilovas pasigedo pusės savo darbų, gal todėl, kad daug kas dabar daroma pagal užsakymus. Kur kas platesni yra VDA studentų sukurto videomeno barai. Bet tuo "Lietuvių filmai" dvigubai naudingesni čia, Lietuvoje: galime apsičiupinėti ir apsižiūrėti, ką dar esame padarę.

Skirmantas Valiulis