Žuvis šiltame vandenyje. Spalio pradžia

Bedarbis architektas, atsitiktinai tapęs žveju, valkata filosofas, kadaise kalėjęs už nužudymą, senutė, kasdien prie namų laukianti mylimojo, kuris niekada nebegrįš, afrikietis bėgikas, mažame Japonijos miestelyje uždirbąs pinigų savo trims žmonoms ir vienuolikai vaikų išlaikyti, vagiliaujanti moteris, iš kurios per lytinį aktą veržiasi šilto vandens fontanai... Tai vis filmo "Šiltas vanduo po raudonu tiltu" (Japonija, 2001) herojai, kuriuos režisierius Shohei Imamura panardina į savo metaforišką pasakojimą apie amžiną būties tėkmę. Iš esmės tai savotiško gyvenimo dugno personažai, atstumtieji, atsidūrę už tariamai normalaus gyvenimo ribų. Tačiau būtent jie ir reikalingi režisieriui, kuriančiam ekrane keistą realistinio kino ir metaforiškų vaizdų derinį.

Shohei Imamura (g. 1926) vadinamas realistinio japonų kino klasiku. "Šiltas vanduo po raudonu tiltu" taip pat, nepaisant nieko, realistinis filmas. Pasakojimo paprastumas, kruopščiai piešiama herojų buitis, aplinka, net juos puikiai apibūdinantys drabužiai filme tampa savotiška atsvara nerealiai istorijai. Beje, pabaigoje balsas už kadro pabrėžia, kad istorija neįtikėtina, kad jos negalėjo būti. Tačiau tas tariamas nerealumas yra taip pat savotiškas rūbas, kuris "aprengia" Imamuros pasakojamos istorijos esmę. Kaip kitaip parodysi geismą, moters atsivėrimą vyrui, amžiną gyvybės, šviesos radimąsi iš kosmoso ir švaraus vandens? Imamura atranda viskam labai daiktiškus, materialius atitikmenis. Kai herojai mylisi, žydi įstabaus grožio krūmas, daugybė žuvų šokinėja šiltuose vandenyse, jų nespėja gaudyti senukai žvejai ir besotės žuvėdros. Taip filme nuolat susilieja žmogaus gyvybės tėkmė, amžinybė, kuri kartais gali trukti tik akimirką, ir mintis, kas žemėje viskas yra susiję, nepertraukiama.

Viena keisčiausių ir, sakytum, su pasakojimu nelabai susijusi scena rutuliojasi atominėje laboratorijoje, kur švariame vandenyje matyti iš kosmoso atkeliavę neutronai. Jie švyti mėlyna, nerealia šviesa, atsispindinčia vandenyje. Laboratorija yra šalia upės, kurioje paskendo filmo herojės motina. Neįkyri gyvybės ir mirties sąsaja.

Įdomiausias filme man pasirodė Rytų menui šiaip visada būdingas viršūnių ir dugno sugretinimo motyvas. Imamura nuolat pabrėžia dugną - architektas iš jūros gelmių traukia žuvis, šiltas vanduo trykšta tarsi iš moters dugno - jos apačios, su žmogaus gyvybinėmis funkcijomis - valgymu - susijęs ir herojės amatas: ji gamina senovinius saldumynus, kuriais mėgaujasi tik gurmanai, o pati vagiliauja prekybos centruose. Beje, pirmąkart herojų žvilgsniai susikryžiuoja būtent ten, kai prie sūrio, kuriuo ji vėliau vaišins architektą, lentynos iš moters pradeda tekėti vanduo. Pagaliau personažas, kuris nukreipia herojų į teisingą gyvenimo kelią, senasis filosofas valkata, yra savaip chtoniškas personažas, juk neatsitiktinai filmo pradžioje jį matome jau mirusį ir per karščius pradėjusį pūti.

Svarbus, nuolat tarsi "trūkinėjąs" filmo motyvas yra šeimos ryšiai - tikri ir įsivaizduojami. Filmo herojė sename name prie raudono tilto atsirado nežinia iš kur; neaišku, ar sena moteris iš tikrųjų yra jos močiutė; architektas žvejys, kurio žmona prašo skyrybų, bijo būti atskirtas nuo sūnaus, tik akimirką šmėkštelinčio ekrane; senasis valkata, po kurio mirties architektas ieško namo šalia raudono tilto, prisiminimų kadruose tarsi simbolizuoja tėvą. Šeima, fiziškas vyro ir moters buvimas kartu išreiškia tą pačią būties pilnatvės idėją, kaip ir kadrai, kuriuose iš moters besiveržiantis vanduo teka išdžiūvusiais medžio latakais. Filme yra ir komiška šios minties parafrazė - motelio, kuriame apsistoja architektas, šeimininkai - neskaniai maistą gaminanti moteris ir nuolat į televizorių įlindęs jos vyras.

Filmas pripildytas įvardytų ir tik nujaučiamų kvapų - motelio šeimininkė piktinasi dvokiančiu valkata, skonio (regis, taip ir pajunti ant liežuvio egzotiškų saldumynų skonį), lytėjimo ar jo ilgesio. Fiziškas žmogaus buvimas ir jo teikiami malonumai, apie kuriuos nuolat dudena architektui prisiminimuose sugrįžęs valkata, ir yra pagrindinė šios realiai nerealios istorijos tema. Todėl "Šiltas vanduo po raudonu tiltu" tampa neįkyriu priminimu, kad reikia džiaugtis kiekvienu gyvenimo malonumu. Lobis, kurio filmo pradžioje architektas ieško name po raudonu tiltu, tikrai egzistuoja. Tačiau ne kiekvienas sugeba jį rasti.