Teatras

Pastabos ant higieninio maišelio

apie Jaunimo teatro "Ištisų dienų, ištisų naktų kronikas"

Markas Lifšicas

iliustracija
Irena Tamošiūnaitė ir Rolandas Kazlas
spektaklyje "Ištisų dienų, ištisų naktų kronikos"

D. Matvejevo nuotr.

Didžiulė reklaminė paklodė ant plynos Jaunimo teatro sienos, užtveriančios pusę Arklių gatvės, stambiomis raidėmis byloja: "...Kronikos". Ir mažesnėmis raidėmis - "Ištisų dienų, ištisų naktų... Xavier Durringer". Tai - pirmoji "didžioji" šio sezono premjera (rugpjūčio mėnesį lėlininkas Vitalijus Mazūras Jaunimo teatre parodė naują "Sniego karalienės" versiją).

Nors paskleistas gandas, kad premjeroje anšlagas (bilietų skaičius griežtai ribojamas), ypatingo publikos susibūrimo prie paradinių teatro durų nematyti. Pustuštėje fojė žiūrovams įteikiama programėlė, t.y. pribraukytas "bilietas skrydžiui lėktuvu", ir dar "higieninis maišelis" iš vaškuoto popieriaus, kurio paprastai skrydžių metu prireikia itin gležniems skrandžiams.

Toliau - ilgas ėjimas taku, nužymėtu strėlėmis ir švytinčiais kilimėliais, įrėmintu pilko popieriaus širmomis. Šiuo koridoriumi, panašiu į oro uosto tunelį, žiūrovai patenka ne į salę, o į scenos erdvę. Čia juos į kėdes, puslankiu sustatytas scenoje bei viršutinėje galerijoje, susodina "stiuardesės", ir "lėktuvinė" vaidinimo dalis praktiškai pasibaigia.

Pasikliaudamas savo skrandžiu, šio rašinio autorius nusprendžia panaudoti higieninį maišelį ne pagal paskirtį, t.y. užsirašyti ant jo kai kurias pastabas apie spektaklį.

Taigi:

Besisukantis scenos ratas - jau nebe lėktuvas, o cirko arena. Rolandas Kazlas - Klounas. Raudonos lūpos, raudonas kostiumas, raudonas perukas (tikriausiai pasiskolintas iš Freken Julijos, kurią neseniai čia vaidino Eglė Mikulionytė).

Klouno tekstas spektaklio pradžioje apie Jaunimo ir kitus valstybinius teatrus aiškiai nepriklauso autoriui. Įdomu, kiek apskritai čia liko autoriaus teksto (teatro literatūrinė dalis tvirtina, kad 80 proc.)?

Žmogus "iš publikos" - jaunas, dar nematytas aktorius Modestas Pachalka (choreografės Anželikos Cholinos auklėtinis). Žiūrovė, sėdinti greta jo (ne aktorė Aldona Bendoriūtė, o kita), regis, tiki, kad jis yra "tikras". Tai provincialas, atvykęs į didmiestį ieškoti savo merginos. Toji Mergina - dar viena A. Cholinos auklėtinė Sigutė Mikalauskaitė, ji ir šio spektaklio choreografė, taip pat naujas veidas, nauja figūra ir nauja suknelė Jaunimo teatro scenoje. Efektinga, šiek tiek išsiskirianti.

Andrius Bialobžeskis, apsirengęs lakūnu (rašytoju Antoine`u de-Saint Exupéry), dieviškai dainuoja vokišką ariją. Ką moka, tai moka. Apskritai šiame spektaklyje visi rodo tai, ką moka. Būna gerai, kai iš tiesų moka.

Tomas Kizelis dieviškai improvizuoja pianinu. Aldona Bendoriūtė dieviška Sandros Straukaitės (kažkur ir ją mačiau tarp žiūrovų) suknele šoka tango - jėga!

Jaunimo teatro trupės veteranė, puiki miniatiūrų atlikėja Irena Tamošiūnaitė (jos vaidmuo - lyg išėjusi į pensiją stiuardesė, lyg pagalbinė tarnautoja) trypčioja antrame plane - ji dar tikrai parodys, ką sugeba.

(Tas higieninis maišelis baisiai nepatogus rašyti - šlama, o rašiklis slysta per vaškuotą paviršių).

Štai ir Irenos "smogiamasis" numeris - monologas apie kriaušę, kuri pūva nuo kotelio. Visiškai beprasmiškas tekstas, publika leipsta iš džiaugsmo. Dar vienas "smūgis" - vieno stiuardo (Giedrius Savickas, irgi iš A. Cholinos kariaunos) aistringas instruktažas apie skrydžio saugos taisykles, beriamas angliškai, gausiai pagardintas keiksmažodžiais ir atitinkamais gestais - publika vėl labai džiaugiasi.

Keistas dalykas - kai režisieriai (ar teatrai) prieina aklavietę, jie kaip sutarę sugalvoja susodinti žiūrovus scenoje, atskirtoje nuo salės uždanga. Žiūrovai ir aktoriai patenka į tuos pačius spąstus. Juos supa teatro mašinerijos pasaulis: po kojomis sukasi scenos ratas, virš galvų šviečia prožektoriai, iš už kulisų sklinda netransformuota sceninės paslapties dvasia. Šis efektas, ne itin dažnai eksploatuojamas, kartais padaro savo darbą.

Spektaklio vyksmas panašus į "mados teatrą". Efektingiausia - Neringos Varnelytės suknelė, apjuosta veidrodukais, nuo kurių po scenos pakampius ir akliną uždangą laksto žvaigždžių spiečius. Tolygu pjesės fragmentiškumui, teksto nuotrupoms. Publika jaučiasi komfortiškai kaip prie televizoriaus, tarsi spaudytų nuotolinio pulto mygtukus.

Taip režisierius Ignas Jonynas jo komanda sprendžia visus teatrus kankinantį rebusą - kaip teatro meną, nenusižengiant esminiams principams, prilyginti masinės kultūros reginiui, kaip padaryti jį patrauklų ir suprantamą popkultūros ir mass media suformuotai sąmonei ir vaizduotei.

Uždanga, kuri čia rodoma išvirkščiąja puse, vis tiek lieka uždanga. Pro ją į sceną veržiasi "tikrojo gyvenimo personažai". Tokia metafora. Apskritai atrodo, kad režisierius I. Jonynas dažnai naudoja ne teatrines, o kinematografines metaforas: kažką sugalvoja, susapnuoja, "pamato" vaizduotėje ir skuba perkelti į sceną.

O kartais tos metaforos netgi labai sceniškos (juk tai Jaunimo teatras, "ponekrošiškoji erdvė"). Tos metaforos daro poveikį tuomet, kai rodomos ilgai ir primygtinai. Įsimylėjęs elektrikas (Nerijus Gadliauskas) ir jo pasija (Indrė Pačėsaitė, ketvirtoji iš čia vaidinančių A. Cholinos auklėtinių), lekia dviračiu tandemu, pasiskolintu iš spektaklio "Piknikas", iš tikrųjų nepajudėdami iš vietos - metafora. Irenos Tamošiūnaitės "stiuardesių motinėlė" labai efektingai supasi ant uždangos klosčių, kol šios ją praryja. Rolando Kazlo Klounas bėgioja begaliniais ratais kaip nuvarytas cirko arklys ir ištaria sakramentinę frazę, kažką panašaus į "aš jau nebeprisimenu, kad aš nebeprisimenu".

Žanrinių nuotrupų, standartinių situacijų, melodijų, choreografinių pozicijų, kostiuminių improvizacijų, tekstinių absurdų kaleidoskopas - pusantros valandos reginio, iš kurio atminty ir sieloje išlieka šių nuotrupų nuotrupos.

Bet ne, įsimena vienas, centrinis, epizodas ("kirpykla"), kai Rolandas Kazlas trumpam nusiima Freken Julijos peruką ir drauge su Irena Tamošiūnaite pateikia nuotrupą iš kitokio teatro, kur jaučiama atsakomybė scenai, nelekiant per ją pėdsako nepaliekančiu viesulu.

Dėl šios scenos gal ir vertėtų parašyti recenziją... Įdomu, ar dar dirba teatro bufetas?..