Menas, nublokštas į Kauno priemiestį

Gediminas Akstinas. "Begalybė"

Rugsėjo 27 d. Kaune, o tiksliau, jo pramoniniame pakraštyje (adresas - Taikos prospektas 145b) buvo oficialiai pristatytas projektas, pavadintas "Skulptūrų zona". Jame dalyvavo žinomi Lietuvos skulptoriai: Mindaugas Navakas, Gediminas Akstinas, Algirdas Bosas, Robertas Antinis, Valmantas Gutauskas, Arūnas Daugėla ir svečias iš Prancūzijos Raphaelis Mognetti. Menininkams iškilo nelengvas uždavinys suteikti atšiauriai pramoninei erdvei savitumo, atgaivinti pilką, nehumanizuotą priemiesčio kraštovaizdį. Tačiau iššūkis paskatino praplėsti meninių ieškojimų ribas, o miesto prieigos, kūrybiškai išnaudojus jų urbanistinius ypatumus, tapo bene tinkamiausia erdve šiuolaikiniam menui ir virto organiška jo dalimi.

Monotoniška aplinka neužslopino ir nesuvienodino atskirų skulptūrų meninės išraiškos - kontrastas, priešprieša yra vienas būdingiausių šio projekto bruožų. Supriešinimas turi kelis lygmenis. Pirmiausiai dėmesį patraukia vizualinis skulptūrų ir aplinkos - padūmavusioje tolumoje iškylančių monumentalių formų kaminų, neišraiškingų pramoninių pastatų - kontrastas. A. Daugėlos permatoma spalvoto stiklo siena sukuria lengvumo, skaidrumo įspūdį - lyg plyšį slegiančios tuštumos pripildytoje erdvėje. Panašų "aštraus" vizualinio įsibrovimo į aplinką pojūtį sukelia ir kitos skulptūros, kuriose autorių idėjos įgavo įtaigią formą. Bene aiškiausia šio įsibrovimo išraiška yra trys V. Gutausko veidrodinės stiklo prizmės, kurių spindėjimas, atrodytų, perrėžia aplinkos pilkumą, o kartu kontrastuoja su tamsiomis, neapšviestomis prizmių sienomis.

Supriešinimas vyksta ir pačioje skulptūroje - skaidrios, blizgios, lengvumo ir žaismingumo įspūdį sukuriančios medžiagos kontrastuoja su griežtomis, aplinkos formas ir jų ritmą atkartojančiomis skulptūrų formomis. Pavyzdžiui, A. Boso sukurtas "Avilys" nudažytas ryškiomis spalvomis, neleidžiančiomis žiūrovui pajusti medžiagos sunkumo, tačiau jo pabrėžtinai kampuotos formos atrodo perimtos tiesiai iš industrializuotos aplinkos ir nemodifikavus panaudotos skulptūroje. Jau minėtos stiklo prizmės savo forma taip pat atkartoja šiluminės elektrinės kaminų vertikales. Jų dominavimas aplinkoje įgavo meninę išraišką ir A. Daugėlos "Stiklo sienoje", kuri užsibaigia tarsi dviem kuorais - stilizuotu kaminų formų atkartojimu. Taigi nors savo paviršiumi, medžiagomis kai kurios skulptūros kontrastuoja su aplinka, tačiau kartu yra glaudžiai su ja susijusios savo formomis ir tūriais - jose susipynė organiškas įsiliejimas į aplinką ir kūrybinėmis idėjomis pagrįstos priešpriešos.

Aplinkos ir skulptūrų sąveika svarbi ne mažiau nei jų kontrastas. Kiekvienos skulptūros ypatumai sąlygoja savitus ryšius su aplinka, konkrečiomis oro sąlygomis ar net paros metu, lemiančiu tam tikrą apšvietimą. Nepaisant atskirų kūrinių skirtumų, visas skulptūras sąlygiškai galima sustatyti į dvi grupes: tas, kurios užima ir atgaivina apibrėžtą erdvę, ir tas, kurios žymi skulptūrų zonos ribas ir kartu kuria jos ryšius su aplinka. Šias savybes pabrėžia ir skulptūrų išdėstymas erdvėje - vertikalūs, aukšti kūriniai skulptūroms skirtos teritorijos pakraščiuose formuoja ir įrėmina erdvę, leisdami žmogui pajusti jos atskirumą nuo aplinkos. Tačiau tos pačios skulptūros tampa ir savotiškais mediumais tarp jų ribojamos ir išorinės erdvės. G. Akstino skulptūroje "Begalybė" šis erdvių susiliejimas įgavo ypač aiškią išraišką. Didžiuliai stiklo lakštai, įrėminti metalo konstrukcijoje, primena įprastą reklaminį stendą, tačiau begalybės ženklas ant skaidraus stiklo netikėtai "pagilina" erdvę, esančią abipus jo - "skulptūrų zonos" aplinka suvokiama kaip tęstinė, plintanti tolyn už matomo kraštovaizdžio ribų, o apibrėžtas ribas turinti "vidinė" erdvė tampa neišmatuojamai gili, nepažini kaip ir pats menas. Šią "vidinę" erdvę organizuoja skulptūros, pasižyminčios kitokiomis savybėmis, pirmiausia horizontalumu ir glaudžiu sąryšiu su konkrečiomis aplinkos detalėmis. Toks yra ir Raphaelio Mognetti kūrinys "Šokis su Zita", iš kitų skulptūrų išsiskiriantis savo vaizduojamąja prigimtimi. Tai dvi susipynusios stilizuotos žmonių figūros, kurių vienos kaklo linkis tiksliai pakartoja šalia esančio medžio kamieno išlinkimą. Šalia augantys neaukšti medeliai tarsi nulėmė judesio horizontalumą, o pro jų lapiją sklindanti mirguliuojanti šviesa dematerializuoja skulptūrą, pabrėžia jos formų dinamiškumą ir suteikia jai savito lengvumo, nepastovumo, būdingo prancūzų impresionistinei dailei.

Roberto Antinio skulptūra "Vienas" ir Mindaugo Navako "Aptvaras" savo medžiagomis ir tema priartėja prie žemės meno, kurio garsiausi kūrėjai buvo 6-ojo dešimtmečio amerikiečių menininkai. Pasak R. Antinio, svarbiausia jo kūrinio idėja - "meninė inversija - apverstas augančių medžių vaizdinys". Autorius jį įkūnijo ant metalo sijų užkeldamas geležies plokštę, ant kurios supylė žemių kauburį ir užsėjo jį žole. M. Navakas dar labiau priartėjo prie meninės išraiškos, apibūdinamos kaip žemės menas, savo kūrinyje akcentuodamas ekologines problemas ir pasirinkdamas jų perteikimo būdą - iškasdamas nedidelį tvenkinėlį ir aptverdamas jį greitkelių kelkraščiuose naudojamomis metalinėmis užtvaromis.

Analogijų meno istorijoje galima rasti ir kitoms šio projekto skulptūroms - jose susipina 6-ojo dešimtmečio antroje pusėje susiformavusių minimalizmo ir konceptualizmo bruožai. Preciziškai, naudojant šiuolaikines technologijas pagamintų elementų, kaip sudedamųjų kūrinio dalių, naudojimas, jų geometrinių formų pasikartojimas sieja jas su minimalizmo kryptimi. JAV meninkas Larry Bellas taip pat darė stiklo kubus, kuriuos meno objektu paversdavo jų kuriamas atspindžių ir permatomumo derinys, taigi V. Gutausko stiklo prizmės yra tartum šios meninės idėjos tęsinys, įgavęs tam tikras konkrečios vietos sąlygų nulemtas reikšmes. Savo abstraktumu, nevaizduojamąja prigimtimi "Skulptūrų zona" siejasi su konceptualizmu, siekiančiu išprovokuoti intelektualinius kūrinio suvokimo procesus. Taigi "skulptūrų zonos" savitumą lemia ne konkrečių kūrinių formos novatoriškumas, bet bendros projekto koncepcijos įgyvendinimas, skulptūromis, kaip gana sąlygiškai buvo pavadinti šiam projektui skirti meno objektai, formuojant savitą, vietos ypatumus atitinkančią ir juos keičiančią erdvę, kuri dėl savo urbanistinės situacijos tapo ir socialiai įprasminta.