Dailė

Istorija vandenyje

Edmundo Saladžiaus piešinių ir monotipijų paroda

Živilė Ambrasaitė

iliustracija
Edmundo Saladžiaus piešinys. 1990 m.

Edmundas Saladžius - tai dar vienas menininkas iš Kauno, su kurio darbais supažindina galerijos "O 11" paroda "Pirštu ant vandens". Prieš tai čia eksponuoti kaunietės Elenos Balsiukaitės praeities tradicijas ir gyvenimo būdą menantys nostalgiški bei sentimentalūs asambliažai užleido vietą kiek kitu aspektu ir kiek kitokią istoriją atspindintiems grafikos kūriniams. Pastebimai politizuotą ekspozicijos nuotaiką nesunku paaiškinti - visi iki šiol nerodyti E. Saladžiaus darbai sukurti 1985-1990 metais, t.y. dar sovietmečiu. Asmeninis požiūris į griūvančio socializmo simbolius linijomis, brūkštelėjimais perkeliamas į popieriaus lapą akyse dūžtančių ir vėl susiliejančių objektų pavidalu.

Kaip profesionalus menininkas pradėjęs reikštis 8-ojo dešimtmečio dailės scenoje, E. Saladžius gimė ir gyvena laikinojoje tarpukario Lietuvos Respublikos sostinėje - mieste, už kurio sienų visada gyvavo mitais apipinta Nepriklausomybės epocha. Žvelgdamas į supantį laikmetį, jis vaizdavo pasaulį, kuriame atsiskleidė grynai individualus požiūris į jame vykstančius įvykius. Savitai stilistiškai tęsdamas Goya`os ironiškų pastabų apie visuomenės ydas tradiciją, dailininkas susitapatina su vaizduojamais personažais, apgyvendintais beribėje metafizinėje erdvėje, kur vaizduojamoms žmogystoms belieka grumtis su juos supančia tiršta tamsa. Dramatiški, kontrastingi spalviniai deriniai, paryškinantys siluetus, pasiklydusius juodame nakties fone, rodos, besiskverbiančiame šiapus darbų rėmų, tapo vienu iš pagrindinių bruožų, kuriais galėtų būti apibūdinta šio autoriaus kūryba. Tačiau galerijoje "O 11" eksponuojamuose grafikos kūriniuose regimoji tamsa išnyko, užleisdama vietą metafizinei, žvelgiančiai į žiūrovą iš balto fono neregėmis beasmenių žmogystų akimis, pasakojančiomis apie joje vykstantį baugoką ritualą. Šiuo atveju - istorinius pokyčius, savotišką mito žlugimą. Naudodamas lengvai atpažįstamas sovietinės epochos parafrazes - plevėsuojančias vėliavas, kareiviškos aprangos siluetus arba detales, pastatų ir jų sienose įkalintos santvarkos kontūrus etc., - E. Saladžius ironizuodamas palydi į nebūtį buvusius ideologinius stabus. Nusisukusios kariškių figūros, žvelgiančios į tolį, horizonto link, į auštantį "naująjį rytojų"; beveidžių šešėlių pilna konferencijų salė, stebima nišoje įstrigusio skulptūros silueto, atsisukusio į priešais iškylančią figūrą, kupiną beikoniškų klykiančių personažų vienatvės; pjautuvai, virstantys giltinės dalgiais; į drobules susisiautusios žmogystos, po kontūru nužymėtais apdarais slepiančios savas dramas - pasitelkiant šiuos pavidalus atskleidžiamas prieštaringas žmogaus vidinis pasaulis, kai jo savininkas atsiduria tam tikrų pokyčių juostoje, tarp praeities ir ateities, tarp gyvenimo ir mirties, tarp pradžios ir pabaigos, tarp juodos linijos ir balto popieriaus lapo, tarp prieš ir po.

Tačiau parodoje eksponuojami ne tik byrančios istorijos fragmentai. Melancholiškai į rūkstančius Kauno fabrikų kaminus žvelgiantis katinas, pramoninio peizažo globojama patogiai ant pievutės įsitaisiusi porelė, skarotų moteriškių virtinė, einanti popieriaus lapu, augalu virstantis žmogus, vientisa erotiška linija nužymėti moters ir vyro siluetai - jie keičia pavidalus žiūrovo akyse tarsi išgyvendami siurrealistinę metamorfozę, vieną akimirką parodo tikrąjį veidą, kitą tampa savo paties šešėliu. E. Saladžius atsiskleidžia kaip puikus piešėjas, sugebantis ne tik pagauti vaizduojamo objekto siluetą, įtikinamai ir charakteringai perteikti jo bruožus vientisomis išraiškingomis linijomis, įkalinančiomis baltą begalybę formos kontūruose. Piešiniuose išvengta spalvinių kontrastų, tačiau kitaip negu eksponuojamuose grafikos kūriniuose, vietoje juodos čia pasirodo kitos spalvos, virstančios linija ar švelnios faktūros išdava, kuriančios formą, jos lengvą, beveik besvorį siluetą. Spalva tik simboliškai pažymi vaizduojamą objektą, jį lokalizuoja, padeda susivokti linijų žaismėje.

"Pirštu ant vandens" - tai pasakojimas apie abejonių ir baimės persekiojamus žmones, virtusius šešėlių teatro personažais, anonimiška minia, vaidinančia metafizinėje scenoje be dekoracijų. Tai kadrai iš išoriškai monotoniško veiksmo filmo apie laiko ir pavidalo kaitos suvokimą, atsiradusį autoriui atsigręžus ir pažvelgus į istoriją, ją kuriančius asmenis bei gyvenamą aplinką. Nekonkretizuodamas siužeto, E. Saladžius pašiepia, ironizuoja pro akis palengva slenkančio gyvenimo įvykius, plokštumoje pažirusias praeities detales, atmintyje blunkančią jų regimybę lyg nuo vandens paviršiaus išnykusius vaizdus.