Būsenos

Jūratė Aleksandravičienė. "Būsenos"

Jūratė Aleksandravičienė sumanė įdomų žaidimą. Plaukikų ir čiuožėjų fotografijos, kurias "įrėmina" dailiojo čiuožimo batai su pačiūžomis ir plaukmenų pora, čiuožėjų ir plaukikų judesių bei jų "darbo įnagių" studijos projektuose, trys dideli veltiniai bei apvali dirbtinio ledo čiuožykla vienišiui. Taigi Jūratė žaidžia - pasišiaušusio pūko faktūriškuose veltiniuose čiuožėjas su plaukmenimis ir plaukikas su pačiūžomis. Choreografija ant ledo ir po vandeniu ganėtinai panaši. Ką gi, tikrai smagus žaidimas.

Vanduo - kaip itin emocinga, netgi iracionali, permaininga substancija. Atmintį kirbina simbolistų pamėgtas gyvenimo - audringos jūros - įvaizdis ir personažų krūtinių atstatymas bangų mūšai. Jūratei bangų keterų nereikia - ją domina ledo ir vandens paviršiaus glotnumas. Vandens stingdymas - pastovumo, stabilumo suteikimas tam, kas iš esmės yra nesustabdoma, sunkiai valdoma. Pačiūžų įbrėžimų "grafika" ženklina ledo, t.y. sumaniai jį pakeitusio parafino, apskritimą. "Signatūros" ledo paviršiuje - tai įsiamžinimas nestabiliuose daiktuose.

Taigi "Būsenos". Kokia manoji, kai atrandu šalia laikraštinių sporto fotografijų adata išaustą ledo čiuožėjų miniatiūrą? Negi šiais skubos laikais atsirado tekstilininkė, audžianti plonytėliau nei Danutė Kvietkevičiūtė?..

Čiuožimo - nardymo metafora persmelkia iš esmės visus kūrinius. Iš pradžių pasiduodi stereotipinės klišės valdžion - vertikalybės potyriai jau senokai gerbtinesni už horizontalybę. Gebėjimas nerti gylyn savaime svarbesnis už slydimą - tikrai ar tariamai lengvai - ledo paviršiumi. Bet ar tikrai? Svarbiausia juk ne čiuožimas ledo paviršiumi ar nėrimas vandens gelmėn. Svarbiausia ne kas ir kiek, o kodėl ir kaip. Esminis išlieka nardymo ar čiuožimo kokybės klausimas. Kodėl vykstant pasaulio futbolo čempionatui beveik nekyla sportinių asociacijų? Tik pigūs gyvenimiški argumen- tai kelia abejonių besąlygišku vertikalios pozicijos vertingumu.

Neriantys (net ir su nardymo kauke, "varlės kojomis") ir giliuose, ir sekliuose vandenyse nebūtinai ką nors vertinga atranda. Galima nerti į drumstą balos vandenį, ir tuomet neturės reikšmės, ar pasieksi metro, ar penkių gylį, - vis tiek prie pat nosies šmėžuojančios lydekos neatskirsi nuo rąstigalio.

Panyrantys į vaiskų lagūnos vandenį irgi susiduria su nemažais sunkumais. Kai matomumas puikus ir morenų, akmenžuvių, elektrinių žuvų nėra, koralų rife pačios pavojingiausios, skaudžiai žeidžiančios yra įspūdingiausios floros ar faunos grožybės.

Kokie gi pavojai tyko čiuožiančiųjų ledu? Kai atlieki piruetus čiuožykloje, tai vienas dalykas. O jeigu po ledu yra upės ar jūros vanduo? Galbūt net nepajusi, kaip čiuoždamas pradėsi plaukti ir panersi po ledu.

O jeigu yra taip, kaip Jūratės veltinyje: darni pora (vienas plaukia, kitas čiuožia) susikibę harmoningai iriasi pirmyn. Kokia veržliai gramzdi vienovė...

Šauna galvon Erico Berne`o transakcinės psichoanalizės knygos pavadinimas "Žaidimai, kuriuos žaidžia žmonės: Žmonių santykių psichologija" ("Games People Play: The Psychology of Human Relationships"). Vartaliojant prasmes kai kas atsiskleidė, bet liko dar daugybė prisišvartavimų prie daugiaprasmių, makro- ir mikrodydžiais, pūkuotumu ir glotnumu, skaidrumu ir drumstumu bei kitomis priešpriešomis manipuliuojančių Jūratės "Būsenų". Įsižiūrėjus darosi keista, kad tokio kūrinio iki šiol nebuvo.