Kinas

Dvi misterijos

Sergejus Paradžanovas. Paskutiniai puslapiai

iliustracija
"Ašik Keribas"

"Skalvijos" kino centre šią savaitę bus rodomi du Sergejaus Paradžanovo (bendraautoris Dodo Abašidzė) filmai - "Legenda apie Suramo tvirtovę" (1985) ir "Ašik Keribas" (1988).

Sergejus Paradžanovas buvo ekscentriška, spalvinga asmenybė. Baigęs vokalo studijas Tbilisio konservatorijoje, jis įstojo į Maskvos kinematografijos institutą. Jį baigęs, Gruzijos kultūros tradicijos subrandintas armėnas atsidūrė Kijeve, A. Dovženkos, kurį tiesiog garbino, vardu pavadintoje kino studijoje. Čia iš pradžių jis kūrė naivius, bet kartu ir neįprastus filmus, kurie dabar stulbina savo postmodernumu, nors "Pirmojo vaikino" (1958), "Ukrainiečių rapsodijos" (1961) ar "Gėlės ant akmens" (1962) autorius tada tikrai nežinojo šio dar "neišrasto" žodžio ir tiesiog labai savitai pasakojo istorijas apie įsimylėjusius kolūkiečius ir jūrininkus. 1964-aisiais Paradžanovas sukūrė filmą "Užmirštų protėvių šešėliai", kuris išgarsino režisieriaus vardą visame pasaulyje ir tapo ukrainiečių poetinės kino mokyklos (kad ir iškreipta forma tebegyvuojančios ir dabar) pradžia. O pats pradininkas išvyko į tėvynę, nes norėjo kurti filmą apie armėnų poetą Sajat Novą. 1970-aisiais pervadintas "Granato spalva" ir permontuotas ciniko bei kino leninianos kūrėjo Sergejaus Jutkevičiaus, filmas vis dėlto pasirodė ekranuose.

Po to buvo 15 metų pertrauka kino kūryboje.

Mėgęs laisvą gyvenimo būdą ir nepakentęs jokio konformizmo, Paradžanovas buvo triskart teistas pagal tuomet egzistavusius "kriminalinius" straipsnius - homoseksualizmas ir prekyba meno vertybėmis. Ir kalėjime jis kūrė savo įstabius koliažus, rašė apsakymus, tapė bei pasakojo fantastiškas istorijas, dažniausiai apie patį save, nes Paradžanovas buvo ir nepaprastai postmodernistiškas narcizas. Lietuvoje jis pasirodydavo dėvėdamas prabangių blizgančių audinių tunikas ir lydimas gražių poetiškų jaunuolių. Pikti liežuviai mala, esą 7-ajame dešimtmetyje Paradžanovas siūlėsi kurti filmą Lietuvoje, bet jam buvo atsakyta. Galima tik įsivaizduoti, kur link būtų pakreipęs šis režisierius niūrius lietuvaičius, kokias freskas jis būtų sukūręs kad ir iš "Eglės žalčių karalienės".

Į kiną Paradžanovas sugrįžo jau "perestroikos" metais. Ligų iškankintam režisieriui talkino gruzinų aktorius Dodo (Davidas) Abašidzė. "Legenda apie Suramo tvirtovę" tarsi pratęsia "Granato spalvos" formos ieškojimus: statiški kadrai, kurių kompozicijoje žmonės, daiktai ir gyvūnai yra vienodai svarbūs, kurie priverčia filmą tapti savotiška kino tapyba ir reikalauja kontempliuoti reginį, vidujai artimą bizantiškajai ikonai.

Legenda apie Suramo tvirtovę - viena populiariausių Gruzijoje, ne kartą ekranizuota. Paradžanovo filmas susideda iš savotiškų skyrių, pasakojančių apie feodalinius kivirčus, musulmonų ir krikščionių konfliktus, tragišką auką, leidžiančią įsigalėti taikai.

Filmo bendraautoris Dodo Abašidzė vaidina du simboliškus personažus - kobzarių Simoną, liaudžiai tarnaujantį menininką, ir išdaviką Osmaną. Taip filme atsiranda alegoriškai traktuojama meno tema, svarstomas meno dvasinis vaidmuo. Deja, kartais kitos kultūros žmonėms ne visada suprantama simboliškoji kadro žmonių ir daiktų ornamentų prasmė, kuri ir paverčia filmą misterija. Tačiau filme glūdinti paslaptis suteikia "Legendai..." ir universalumo, nes iš esmės tai pasakojimas apie nuolatinį prisikėlimą. Neatsitiktinai paskutinę viziją lydi komentaras: "Viskas išnyksta ir viskas atranda vietą visatoje".

Michelangelo Antonioni (kartu su F. Fellini ir prancūzų intelektualais jis kovojo už Paradžanovo išlaisvinimą) yra pasakęs, kad šio režisieriaus filmai (jis turėjo omenyje "Granato spalvą") yra grynojo grožio pasireiškimas, jais galima grožėtis, net jei jų ir nesupranti.

"Ašikas Keribas" buvo sukurtas pagerbiant Azerbaidžano kultūrą - jos persiškąją ir turkiškąją atmainas. Kartu filmas - ir savotiška mozaika, sudėliota iš įvairių Kaukazo tautų kultūrų bei paveikta daugybės europietiškų bei azijietiškų įtakų. Pagrindinis herojus - keliaujantis poetas ir dainininkas Ašikas Keribas - universali asmenybė, kurio likime galima įžvelgti užuominų į paties Paradžanovo, kūrusio įvairiose vietose ir susijusio su įvairiomis kultūromis, likimą.

Interviu "Cahiers du cinéma" apie filmo kūrimą Paradžanovas kalbėjo: "Esu mistikas. Jei nematau scenos vizijose, jos nefilmuoju. Liepiu sau pamatyti atskiras scenas. Pavyzdžiui, šiandien turiu pamatyti štai tą sceną. Liepiu sau ir užmiegu. Iš ryto jau galiu rašyti. Kai tenka skubėti, specialiai nusnūstu vidury dienos. Gal iš tikrųjų ir nemiegu. Tik nepagalvokit, kad užsiimu kokia nors genialia mistifikacija. Nelaimei, visos scenos, kurias liepiu sau pamatyti, būna nespalvotos (juokiasi). (...) Dabar kuriu filmą, kuris man pačiam visiškai netikėtas. Prilipildžiau jam "vaikų filmo" etiketę, tačiau tai melas. Už viso to slypi Evangelija, bet ne ta, kuri skirta jaunuoliui Kristui, o islamu tikinčių musulmonų Evangelija. Tai rytietiška pasaka, paprasta pasaka, ją man vaikystėje padovanojo Lermontovas. Pakitusi ji tapo musulmonų Biblija, krikščionio skaitomu Koranu, labai reikšmingu musulmonų kultūrai, ne nuotykių ir banditų antpuolių kultūrai, o tų musulmonų, kurie įkūrė Meką, paslapčiai.|"

Anglų kritikas Tony Raynsas rašė: "Kaip ir "Granato spalvoje" bei "Legendoje apie Suramo tvirtovę", "Ašik Keribe" kūrėjas pasakoja apie dvasinę kelionę profaniškajame pasaulyje. Būtent žemiškasis detalės vulgarumas pabrėžia dvasingumo problemą".

Parengė

Živilė Pipinytė