Saksofonininko muzikos afera ir vizija

Petras Vyšniauskas M. Raškovskio nuotr.

Birželio 11 d. Vilniaus filharmonijoje įvyko dar vienas Vilniaus festivalio koncertas, kuriame buvo pristatytas Lietuvos atlikėjas. Šį kartą juo tapo saksofonininkas Petras Vyšniauskas. Ir neatsitiktinai, mat jis pasaulyje žinomas kaip "Lietuvos kultūros ambasadorius". P. Vyšniauskas - vienas retų dabarties atlikėjų, turinčių tiek daug ne tik sceninės, bet ir gyvenimo improvizacijos laisvės. Tik pasirodžius pirmiems spaudiniams apie Vilniaus festivalį buvo skelbiama informacija apie P. Vyšniausko akademinės muzikos bei improvizacijų rečitalį. Pamažu rečitalio idėja išaugo į P. Vyšniausko kvinteto koncertą. Surinkęs penketą puikių meistrų ir kūrybingų kolegų, P. Vyšniauskas pristatė programą, glaudžiai susietą su improvizacine bei šiuolaikine muzika ir pavadintą kolektyvinėmis kompozicijomis. Toks pavadinimas išties tinkamas, nes, pavyzdžiui, su Johnu Law P. Vyšniauskui teko koncertuoti pirmą kartą, tik porąsyk prieš koncertą parepetavus. Su trimitininku Reineriu Winterschladenu, kontrabosistu Vladimiru Volkovu ir būgnininku Klausu Kugeliu saksofonininką sieja net dviejų dešimtmečių partnerystė.

Klaus Kugel M. Raškovskio nuotr.

"Muzika - tai savotiška afera ir vizija", - tokiomis P. Vyšniausko muzikinėmis nuotaikomis prasidėjo koncertas. Pirmojoje koncerto dalyje skambėjo J. Law ir P. Vyšniausko akustinė kompozicija "Aš prisimenu A. Weberną". J. Law spaudos konferencijoje sakė, kad grojant akustiškai suteikiama galimybė atsigręžti į šiuolaikinę muziką. Paklaustas, ką būtent atlikėjai prisimena apie austrų kompozitorių Antoną Weberną, P. Vyšniauskas tvirtino, jog tai ir būsianti šio koncerto užduotis. Po koncerto paaiškėjo, kad nedaug kas tesiejo šį duetą su A. Webernu. Gal tik kompozitoriaus puoselėtas garso spalvos akcentavimas bei apgalvotas, mąslus garsų išgavimas, galintis asocijuotis su A. Weberno plėtotu puantilizmu. P. Vyšniauskas neieškojo naujų išraiškos prie- monių, bet tarsi apibendrino 45-erius savo gyvenimo metus. Net ir garso spalvos akcentavimas, kurį čia sieju su A. Webernu, - ne pastarojo kompozitoriaus impulsas, o P. Vyšniausko savastis. Ir žvelgė jis į A. Weberną remdamasis savo paties patirtimi.

Pianistas J. Law, kiek kuklokas, lyg prisiėmęs akompaniatoriaus vaidmenį, norėjo išlikti antrame plane. Tačiau jo laipsniška, gan lėta, bet labai nuosekli muzikos plėtotė (ypač antrojoje kompozicijoje) pakylėja pianistą iki lygiaverčio partnerio. Rifai, laipsniškas vieno muzikinio motyvo plėtojimas, susitelkimas ties detale ir jos juvelyriškas dailinimas akcentais, chromatizmais - jo stiprybė. Ypač įsimintinos buvo antrosios kompozicijos polifoninės linijos, apipintos kontrakcentais.

Reiner Winterschladen M. Raškovskio nuotr.

Antroje vakaro dalyje nuskambėjo "Salto mortale". Per visą P. Vyšniausko kūrybą raudona gija driekiasi salto mortale - mirties kilpa, kurią jis neriasi lipdamas į sceną. Taip pavadinta kompozicija atlikta 1988 m. Birštone su bosistu Leonidu Šinkarenka, o šių metų Kauno džiazo festivalyje - su pianistu Bobu Stensonu. "Vilniaus festivalio 2002" vakarą skambėjo "Salto mortale", op. 11. "Salto mortale - tai rizika, kurioje daug nežinomybės", - apie pagrindinę savo kūrybos temą kalbėjo P. Vyšniauskas.

Kvinteto atlikėjai - ekspresyvūs ir kūrybingi. Kvintetas scenoje tradiciškai pasidalijo vaidmenimis - du solistai (trimitininkas ir saksofonininkas) bei ritmo grupė. Įsiminė solistų duetai, R. Winterschladeno subtiliai ir jautriai "brėžiamos" pobalsinės linijos saksofonui ir ypač ekspresyvios trimitininko melodijos. Kvinteto muzikavimo viršūne man tapo trečioji antrosios dalies kompozicija. Kiek ironiškas pradžios motyvas tapo visos kompozicijos pagrindu. Išgroję ir apdainavę leitmotyvą muzikantai "perdavė" jį pianistui, kuris išplėtojo savo solo, galutinai įprasmindamas leittemą. Kūrinio pabaigoje ansamblis vėl darniai pasiskirstė vaidmenimis, muzikantai ne tik kiekvienas savaip atskleidė savo meistrystę, darniai susigrojo, bet ir sukūrė momentinę impovizacinę kompoziciją, prilygstančią užrašytajai. Drįstu teigti, kad tai buvo vienas įstabiųjų improvizacinės muzikos perliukų.

Vladimir Volkov M. Raškovskio nuotr.

Paskutinis vakaro kūrinys saksofonui solo netapo nei dramatiniu akcentu, nei koncerto kulminacija, tačiau P. Vyšniauskui buvo svarbus ir emociškai, ir apibendrinant nueitą kelią. Kiek supratau - tai jo nuoširdi padėka, apmąstymai apie meilę, šeimą, sukauptos patirties ir išgyvenimų kvintesencija. O išparduoti bilietai, sausakimša salė, gausūs plojimai - klausytojų padėka ir atsakas į Petro Vyšniausko kūrybą.