Latvių ir lietuvių duetai

Maija Prēdelė ir Ramutė Kalnėnaitė

Po Latvijos nacionalinio operos teatro gastrolių, pradėjusių "Vilniaus festivalį 2002", įvyko dar viena maloni pažintis su kaimyninės valstybės muzikine patirtimi. Birželio 3 d. Vilniuje, Mokslų akademijos salėje, naują kamerinės muzikos programą pristatė dvi latvių ir dvi lietuvių atlikėjos: Maija Prēdelė (violončelė) ir Ingūna Liedė (fortepijonas) bei Ramutė Kalnėnaitė (violončelė) ir Albina Šikšniūtė (fortepijonas). Birželio 5 d. šių atlikėjų klausėsi jau ir Rygos publika, o koncertas vyko Latvijos sostinės Filharmonijos Mažojoje salėje.

Violončelininkė M. Prēdele į Vilnių šįkart atvyko su Latvijos nacionalinės operos orkestru, kuriame ilgus metus dirbo koncertmeistere. Su šiuo orkestru gegužės 31 ir birželio 2 d. ji griežė gastroliniuose spektakliuose - operoje "Karmen" bei balete "Čaikovskis". Be to, ši stiprios latvių violončelės mokyklos atstovė dar energingai repetavo ir minėto rečitalio programą, kur griežė ne tik solo, bet ir duetu - su R. Kalnėnaite atliko dvigubą G.F. Händelio Sonatą bei M. Einfeldės Du dialogus dviem violončelėms. Ši latvių muzikė jau pažįstama mūsų publikai. Mat 1972 m. Vilniuje vykusiame Tarprespublikiniame atlikėjų konkurse ji laimėjo I vietą, tuokart sužavėjusi savo išraiškingumu, muzikalumu ir vertinimo komisiją, ir konkursą stebėjusius klausytojus. Įdomu, kad po keliolikos metų šiuo aukštu prizu M. Prēdelė tarsi apsikeitė su R. Kalnėnaite - 1984 m. Rygoje vykusiame analogiškame konkurse jau mūsų atlikėja iškovojo garbingą I vietą.

Tai ne vienintelė abiejų violončelininkių kūrybinės veiklos paralelė. Štai iš kitos paralelės gimė ir minėto koncerto idėja. Derėtų tad trumpam grįžti į praėjusių metų vasarą, persikelti į Rygą, kuri pernai šventė 800 metų jubiliejų ir pažymėjo jį įvairiausiais renginiais. Vienas jų - rugpjūčio 3-9 d. surengtas Tarptautinis M. Rostropovičiaus violončelės festivalis, sutelkęs dešimtis violončelininkų, trijų kartų atstovus iš įvairių šalių, sujungęs muzikavimą solo, ansambliais, su kameriniais bei simfoniniais orkestrais. Taip pat čia vyko meistriškumo pamokos, vadovaujamos M. Rostropovičiaus, N. Šachovskajos, D. Geringo (puiki paspirtis jau ir taip aukšto lygio latvių violončelės mokyklai). Taigi tai buvo didžiulis, šventiškas, vertingas ir brangus renginys, kurio reikšmė išryškėjo keletu aspektų. Vienas jų, manding, ypač brangintinas, - paakinti šios šventės, daugelis joje koncertavusių violončelininkų pasiryžo ir po festivalio rengti bendrus koncertus, tarsi skleisti šio renginio atgarsius, dvasią (pažymėtina, jog festiva- lyje nebuvo nė vieno solinio rečitalio, koncertus dalijosi po du ar daugiau solistų).

Dalyvauti šiame festivalyje buvo pakviesta vienintelė mūsų atlikėja - R. Kalnėnaitė, kuri kartu su M. Prēdele bei pianistėmis V. Mikelsone ir S. Zuboviene parengė dviejų dalių programą. Na, o šiųmetiniai koncertai Vilniuje ir Rygoje tapo nuoširdaus kūrybinio bendradarbiavimo tąsa. Koncerto Mokslų akademijos salėje programa nuosekliai ryškino solisčių interpretacinę sampratą, jų meninius kriterijus. Universaliu stiliumi interpretuodamos G.F. Händelio Sonatą dviem violončelėms ir klavyrui g-moll, op. 2, Nr. 8, M. Prēdelė ir R. Kalnėnaitė sklandžiai dėstė tempų proporcijas, sukurdamos kiekvienai daliai savitą laiko tėkmę, įsiklausydamos į dialogo detales, viena iš kitos perimdamos intonacijų, frazių prasmingumą. Faktūros vertikalų statinį fortepijonu (gaila, kiek dusloku, nepaslankiu instrumentu) saikingai grindė ir tvirtino A. Šikšniūtė. Jau su pianiste I. Liede grieždama L. van Beethoveno Sonatą violončelei ir fortepijonui A-dur, op. 69, Nr. 3, M. Prēdelė atsivėrė išplėtota registrų technika, ekspresyvumo nestokojančia artikuliacija, tvirta formos pajauta. Verta priminti, jog ši atlikėja - garsios J. Vitolio muzikos akademijos profesorės Eleonoros Testelec auklėtinė, vėliau studijas tęsusi Maskvoje, M. Rostropovičiaus ir N. Šachovskajos klasėse. Stiprių įtakų suformuotas, bet savitas jos braižas bemaž geriausiai buvo įžvelgiamas interpre- tuojant L. van Beethoveną, kurio muzika alsavo dramatiškumo ir lyrikos, gruboko šokio ir aistringos išpažinties kontrastais, organiška techninės ir meninės raiškos samplaika.

M. Prēdelė ir R. Kalnėnaitė dviese parengė ir latvių kompozitorės M. Einfeldės (g. 1939 m.) Sentimentalų ir Dramatišką dialogus dviem violončelėms, žaižaravusius štrichų kaleidoskopu, muzikiniu sąmoju bei tembriniu turtingumu. Su dideliu malonumu atlikėjų megzti Dialogai liudijo apie jų puikius ansamblinius įgūdžius, gebėjimą kūrybiškai keistis nuomonėmis, apie abiem būdingą inspiruojančią energiją, tokią reikalingą šiuolaikinės partitūros gyvybei. R. Kalnėnaitė drauge su A. Šikšniūte atliko dar vieną stambų opusą - S. Prokofjevo Sonatą violončelei ir fortepijonui, op. 119. R. Kalnėnaitei artimas lyrinių, trapių, kantileniškų horizontalių kupinas muzikinis piešinys formavo ir pastarojo opuso ašį, priversdamas net ir šaižiausius, dramatiškiausius kūrinio potėpius švytėti ne drastiškais, plakatiškais kontrastais, bet intymiais išgyvenimais, gilia mintimi. Koncertą baigė F. Latėno Pasadoblis altui ir fortepijonui (iš muzikos kino filmui "Miesčioniškas gyvenimas"), R. Kalnėnaitės iniciatyva jau atsiradęs ir kaip violončelės bei fortepijono versija.

Pabaigoje norėtųsi pridurti dar vieną dalyką: visos keturios muzikės savo koncertinę veiklą kruopščiai derina su nelengvu, daug laiko atimančiu pedagoginiu darbu akademijose ar meno mokyklose. Tai sakytina ir apie R. Kalnėnaitę, Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos violončelės ir kamerinio ansamblio dėstytoją, bei A. Šikšniūtę, šios mokyklos fortepijono skyriaus vedėją, dėstančią ir Muzikos akademijoje. Tai, kad pedagogams, turintiems didžiulį darbo krūvį, užtenka energijos, meninės kaitros bei noro nuolat koncertuoti, rengti naujas programas, - didžiulė vertybė jų mokiniams, besisemiantiems įgūdžių ne vien teoriniu, bet ir praktiniu, meniniu lygmeniu. Ta proga norėtųsi pacituoti viename šviesaus atminimo Maestro Raimundo Katiliaus interviu muzikologei Živilei Ramoškaitei pasakytą mintį, paremtą asmenine patirtimi: "Tai, kad mokytojas gali pagroti, labai imponuoja. Vaikams gali teoriškai šnekėti daug, bet nelyginamai geriau, jei parodai." Ir dar - tokie koncertuojantys pedagogai, žinoma, - brangenybė ir mokykloms, kuriose jie dirba. Tik ar pakankamai dėmesingai vertiname, ar matome jų gražią kūrybinę veiklą?