Vilnojos skulptūrų parkas

Zigmundas Bielis. "Saulėtekis". 2002 m.

Vilnojos skulptūrų parko atsiradimą galima laikyti nauju mecenuojamo meno reiškiniu Lietuvoje. Iniciatyvos ir ėmėsi "Vilnojos" motelio savininkas Vidmantas Martikonis, seniai brandinęs šią idėją. Akmens skulptūrų parkas buvo pradėtas formuoti prieš metus, surengus skulptūros simpoziumą Sudervėje. Tuomet Lietuvos skulptoriai sukūrė devynis granito kūrinius, davusius pradžią akmens skulptūrų parkui.

Gegužės mėnesį vyko antrasis akmens skulptūros simpoziumas "Vilnoja 2002", į kurį pakviesti ne tik Lietuvos skulptoriai, bet ir artimiausių kaimyninių šalių atstovai. Parko įkūrėjas pats ieško ir kviečia menininkus iš Baltarusijos, Latvijos, Lenkijos, Kaliningrado srities, Švedijos. Kitais metais planuojama pasižvalgyti skulptorių Vokietijoje, Estijoje, Čekijoje - tai ne tik leis susidurti skirtingoms kultūroms vienoje erdvėje, bet pritrauks į parką meno mėgėjų.

Jau antrus metus simpoziume dalyvavo Lietuvos menininkai Algirdas Kuzma, Juozas Genevičius, Džiugas Jurkūnas. V. Martikonis sakėsi neskelbiąs jokių konkursų, kviečiąs pažįstamus menininkus. Tačiau jei atsiras daug skulptorių, norinčių dalyvauti simpoziumuose, jie turės pateikti projektus, iš kurių bus atrinkti dalyviai.

Naująjį skulptūrų parką norisi lyginti su jau esamais - Europos bei Jeruzalės parkais. Be abejonės, visi trys parkai skiriasi savo tikslais, patirtimi ir publika. Gyviausias ir daugiausia ambicijų turintis Europos parkas inicijuoja meninius mainus tarp skirtingų kultūrų. Čia įgyvendinti specialiai šiai erdvei sukurti modernizmo klasikų Magdalenos Abakanowicz, Solo le Witto, Denniso Oppenheimo projektai.

Kitokios intencijos ryškėja Jeruzalės skulptūrų parke. Tai labiau muziejinė aplinka, kurioje eksponuojama ir klasikų, ir jaunųjų skulptorių kūryba, svarbi Lietuvos meno raidai. Čia orientuojamasi į tradicinę modernią skulptūrą, išryškinamas formos grožis.

Vilnojos skulptūrų parke galima rasti ir modernių, ir postmodernių ieškojimų, nors, anot parko įkūrėjo, čia nėra nei labai akademiškų darbų, nei avangardo. Šio parko skulptūroms būdingas vienas bruožas - jos visos kalamos iš granito.

Kadangi Vilnojos parkas yra viešbučio teritorijoje, skulptūros turėtų praturtinti aplinką, kurti jaukią ir malonią atmosferą. Jos kartu yra ir funkcionalios, kuria žaidimo ir poilsio erdves. Iliustratyvią ir meniniu požiūriu ne itin įdomią "Drakonę" (švedų skulptoriaus Ingemoro Anderssono kūrinys) norėta "apgyvendinti" ežero melduose, tarytum vietinę Lochneso pabaisą, tačiau nuspręsta, kad sausumoje jos kūno vingiai, lendantys iš žemės, bus tinkamesni vaikų pramogoms. Anot parko įkūrėjo, specialių pageidavimų skulptoriams jis neturi, o parko formavimo principus lemia pati aplinka - prie Vilnojos ežero Sudervėje įsikūrusio motelio teritorija, apsupta mažų kalvelių ir medžių. Tai daugiau rekreacinė vieta, skirta poilsiui ir malonumui. Parko teritorija nėra labai didelė, tačiau gana patogi įdomioms skulptūrų intervencijoms į gamtos stichiją.

Tik įvažiavus į Vilnojos parko teritoriją, pasitinka reprezentacinė ir kryptį nurodanti A. Kuzmos skulptūra "Kryptis" (2001) ir jos tęsinys "Kryptis 2" (2002). Ši procesualaus pobūdžio skulptūra galėtų būti viso parko kūrimosi ir nemarumo simbolis, nes galutinis skulptūros variantas nėra žinomas. Galbūt skulptūra niekuomet neįgaus galutinės išraiškos. Abiejų simpoziumų metu po vieną pastatyti monumentalūs aptakių formų akmens luitai, kurių paviršiuose kontrastuoja nupoliruota ir gamtiškai šiurkšti faktūra. Taigi skulptūra, rodos, žada keistis kiekvieną pavasarį, įgauti vis kitą formą prisiaugindama po naują narelį.

Tarp masyvių ir kresnų, ironiškų ir žaidybiškų lietuvių skulptūros darbų išsiskiria Juozo Genevičiaus skulptūra "Paukštinis". Neįprastai aukštas, tvirtai įsirėmęs žemėn, stilizuotas laibų formų kūrinys kontrastuoja su kitais, bet nei juos užgožia, nei tarp jų pranyksta. Jauti, lyg toji šviesaus akmens skulptūra iškalinėtu paviršiumi, kuriuo slankioja saulė ir šešėliai, savais ženklais kuždėtų paslaptį.

Nusileidus nuo viešbučio kalno, į ežero ir miškų peizažą įsilieja latvio Zigmundo Bielio skulptūra - fontanas "Saulėtekis": vaizduotėje akmuo patiria saulės, trykštančios vandeniniais pienių pūkais, metamorfozes. Vandenyje įsikūrusi ir D. Jurkūno lietuviška "mauduolė" - monumentaliai apvalių formų moters skulptūra, romantiškai pavadinta "Ežero pasveikinimas". Šioje skulptūroje dera modernistinės formos tradicija ir šiuolaikiška skulptūros interpretacija. Neįprasta tai, kad skulptūra yra nusukta nuo kranto. Skulptorius "moterį" "pagavo" jai besiruošiant nerti į ežero gelmes (intriguojantis turėtų atrodyti milžinės šuolis besiirstančiojo ežeru akimis). Zbigniewo Adamczyko (Lenkija) "Akmeninė antena" pretenduoja į žemės meno kūrinius - reljefu ant akmens plokštumos iškaltų veidų "palydovas" skleidžia didžiules bangas žemės paviršiumi - tarsi taikos, draugystės ir vienas kito supratimo vardan. Tačiau skulptūra kiek ne savo vietoje. Suburtoms į krūvą trims skulptūroms tenka dalytis suvokėjo dėmesį, jos praranda savo autonomiškumą ir intymumą. Tokie priekaištai taikytini ir kelioms kitoms parko skulptūroms, kurios, pastatytos neapgalvotai parinktose erdvėse, netenka dalies įtaigumo ir asociatyvumo.

Kitos skulptūros įdomios ne tiek sąsajomis su aplinka, kiek savitais formų sprendimais. Kaliningradietis Piotras Toropovas iš konstruktyvių formų "sulipdė" lietuviškąjį "Kurėną", kurį reljefiška geometrinė ornamentika daro labai grakštų ir estetišką. Baltarusijos menininkas Iharas Zasimovičius savo skulptūrai pasirinko "Europos pagrobimo temą". Tačiau menininkas neieškojo itin paradoksalios ar neįprastos, daugiausia plėtotos tapyboje, interpretacijos. Skulptorius pasikliovė pagrindinių motyvų - Dzeuso, pasivertusio jaučiu, ir Europos redukcija iki simbolių. Subtiliai stilizuota jaučio galva iš tamsaus akmens veikiau primena egiptietiškas kačių skulptūras, o spalva kontrastuojantys moteriški klubai (tai, kas liko iš Europos po skulptoriaus intervencijos) jaučio tarpuragy džiugina ne visai realistiška išraiška ir šiek tiek netikėtu sprendimu.

Vilnojos skulptūrų parko sukūrimas atveria naujas erdves menininkų idėjoms įgyvendinti, granito luitus paversti meno kūriniais. Svarbiausia, jog menininkai galėtų nevaržomai realizuoti savo sumanymus, o parko savininkas pasitikėtų menininkų profesionalumu (kad netikėtos vizijos nenustelbtų meninių idėjų). Norėtųsi, kad skulptūros netaptų tik parko dekoracija, o sukurtų vieningą patyrimo erdvę.