Nė garso be judesio

"London Community Gospel Choir" M. Raškovskio nuotr.

Vilniaus festivalis išties išskirtinis tuo, jog kiekvienais metais ne tik sugeba pritraukti puikių atlikėjų, bet ir pristato Lietuvos klausytojams tai, ko jie gal nėra matę nei girdėję. "London Community Gospel Choir" (LCGC) - pirmas profesionalus gospelų choras, atvažiavęs į Lietuvą. Tiesa, tai ne pirmasis šio choro bandymas užlipti į lietuvišką sceną - pavasario pradžioje skelbtas jų koncertas Sporto rūmuose paskutinę dieną, deja, buvo atšauktas dėl neišpirktų bilietų. Gaila ir dėl to, kad pirmas įspūdis apie Lietuvą dėl tokių aplinkybių svečiams iš Londono galėjo susidaryti nekoks. Tačiau Vilniaus festivalyje LCGC buvo sutiktas visai kitaip. Rėmėjas "Omnitel", norėdamas suteikti svečiams daugiau dėmesio, sekmadienio rytą surengė susitikimą - pusryčius, į kuriuos pakvietė ir nedidelę muzikinę programą parengusį chorą "Brevis" (vad. - G. Venislovas). LCGC ypač sužavėjo vienas lietuviškas kūrinys - A. Klovos "Biržų krašto meilės dainos", o paprašę jo gaidų svečiai netgi suteikė vilčių kitąkart atvykusį į Lietuvą chorą išgirsti dainuojant lietuviškai... Lietuviams didžiausią įspūdį paliko londoniečių bendravimo paprastumas ir nuoširdumas.

Koncertuose LCGC paprastai sudaro maždaug 25 dainininkai. Vilniaus festivalio scenoje pasirodė 16 muzikantų. Įdomu, jog chore buvo 4 sopranai, 4 altai, 5 tenorai, tačiau nė vieno boso. Tai, kad atkeliavo tik šešiolika, lėmė turbūt tik Vilniaus festivalio finansinės galimybės, tačiau svarbiausia, jog koncerto kokybė nuo to kažin ar nukentėjo. Didžiąją repertuaro dalį sudarė koncertinio gospelų žanro kompozicijos (iš bažnytinės gospelų muzikos skambėjo tik "Amazing grace", "Swing low sweet charity", "Praise the Lord"), boso funkciją atliko bosinė gitara. Puikiai klavišiniais ir perkusija grojo Leonardas ir Leonnas Meade`ai. Visi LCGC nariai pasižymi stipriu sceniniu vokalu, tad nenuostabu, jog daugelis jų pasaulio roko ir pop žvaigždžių samdomi kaip pritariantys vokalistai. LCGC yra koncertavęs su tokiomis žvaigždėmis kaip Stingas, Eltonas Johnas, Celine Dion, Tina Turner, Paulas McCartney.

Kaip jau įprasta, tenka pasakyti nemažai priekaištų lietuvių garso režisieriams. Kelis pirmuosius taktus choro apskritai nebuvo girdėti! Bendras garso balansas sureguliuotas tik gerokai įpusėjus pirmajai koncerto daliai. Sunku pasakyti, ar dėl to kalta garso režisierių klausa, ar nesutvarkyta akustika, tačiau tokios mistinės priežastys Lietuvoje tampa tradicija, ir tai negali neerzinti klausytojo, kuris tikisi ne tik nepriekaištingo atlikimo, bet ir nepriekaištingo techninio darbo. Manau, geros aparatūros Lietuvoje netrūksta, jos nuomai toks festivalis finansinių resursų netaupo, tik, matyt, trūksta žmonių, kurie su ja tinkamai susitvarkytų. Stingo koncertas buvo pasaulinio lygio, nes dainininkas kartu atsivežė ir režisierius. Estai "Eurovizijoje" pasisamdė švedus, tad ten irgi visa garso režisūra buvo nepriekaištinga. O mes viename geriausių, labiausiai išreklamuotų savo festivalių negalime pasigirti, jog susitvarkome be priekaištų.

Visą pasaulį ir mus stebino fantastiško išradingumo choreografija: nors choristai "pririšti" prie mikrofono, bet tai jų tarsi visai nevaržo. Žavėjo ir choro elgesys su mikrofonais - tai tikra mokykla. Taip, iš tiesų šventė ne tik ausims, bet ir akims. Nebuvo nė kelių sekundžių, kad sustingtų judantys kūnai. Nė vieno garso be judesio. Gospelų muzika tokia, kad jos negali dainuoti kitaip, negali kitaip ir klausytis. Ir nors publika buvo lengvai išjudinama ir pasidavė šou žaidimams, daugelio lietuvių veiduose atsispindėjo sumišimas. Matyt, drovu prestižiniame koncerte leisti sau "išsikrauti". Kita vertus, gospelų chorui iš Lon- dono imponavo publikos šiltumas ir koncerto atmosfera. Vilnius jiems paliko gerą įspūdį, tad jie pažadėjo čia dar sugrįžti.

Pakalbintas vienas iš choristų teigė, jog gospelų muzika pirmiausia yra "geroji naujiena". "Mes visi chore esame krikščionys. Kai kurie žmonės mano, jog turi eiti į bažnyčią, kad būtum krikščionis. Gospelai - tai ne tik himnai, tai gali būti gospel in rock. Viešpatį gali šlovinti ne tik bažnyčioje, bet ir gatvėje, bet kuriuo metu, juk Dievas yra visur. Mūsų choras - tarsi didelė šeima, broliai ir seserys."

Koncerte ne vienas žmogus pasisėmė daug džiaugsmo ir šviesos, nes scenoje LCGC tiesiog spinduliavo paprastumu bei nuoširdumu. Gospelų muzika skelbia tikėjimą pasaulyje, kuriame tiek daug mirties kultūros. Jai ypač tinka teisingas ir gražus posakis - "muzika stato tiltus, ne sienas"...