Darius Pocevičius

Gimiau prieš trečdalį amžiaus. Gimiau, po to gyvenau.
Gyvenau, gyvenau, o prieš trejetą metų netyčia savęs pasiklausiau: ką aš čia, velnias, iš tikro darau? Klausinėjau, klausiau savęs, įdėmiai klausiausi, bet jokio atsako lig šiolei dar neišgirdau. Ir ačiūdie. Gyvenu toliau. Viena tik laimė (greičiau nelaimė), kad bent jau klausimo aš dar neužmiršau.

Iš ciklo "Balsai, skaičiuotės ir žaidimai"

dėlionė

- ar pažįsta raides
- pažįsta

- ar dėlioja žodžius
- dėlioja

- ar vadina jais daiktus
- vadina

turtas

du keistus žodžius -
būti ir turėti
papildo dar trečiasis -
iš tikrųjų
ir apima tada mane
man keistas mano noras
panaudoti
iš tikrųjų
vienintelį tą turtą
kurį turiu
iš tikro
pagal
tikrąją paskirtį jo

kaip visada

- kaip vakar laiką praleidau
- mes tik krentam ir juokiamės

- koks oras šiandieną
- mes tik krentam ir juokiamės

- kokia sveikata mano
- mes tik krentam ir juokiamės

- ar gerai gyvenu
- mes tik krentam ir juokiamės

- ką aš veiksiu rytoj
- mes tik juoksimės
- krisim
kelionės

atgal sugrįžęs
pavargęs ir pailsęs
po kelio ilgo ir sunkaus
krentu ant žemės
iškreipęs veidą
sau tyliai tyliai
sušnibždu:
- šunys pažinę savo kampus
patenkinti šypsosi švelniai

dar gyvas
baltas riebokas abejonių kirmėlaites
lėtai atsargiai
aš ant nugarkaulio veriu -
veriu po vieną
abejonę
kirmėlaitę -
riebią kirmėlę
veriu -
skauda
nugarkaulis

atspindžiai

žiūrėdamas į veidrodį sakiau:
- goslią seilę ryjantys
- kraujingą kvapą uodžiantys
- raumenų krūvas įtempę
- suklusę ir sustingę šuoliui
- iltim paslėptom kalenantys
- laibais ilgais lenktaisiais pirštais
kreivais nagais begriebiantys

žiūrėdamas į veidrodį sakiau:
- pasaulio gyvių galingieji
- lavonų suskaičiuotojai
- jūs daugintojai
- savęs jūs pratęsėjai

žiūrėdamas į veidrodį pykau:
daužiau kumščiu -
trėškiau -
spjaudžiausi -
snarglėjaus -

žiūrėdamas į veidrodį akis užmerkiau
žiūrėdamas į veidrodį tylėjau

niekas

truputį geriau
yra truputį geriau
žinoti tai
kuo viskas baigsis

truputį geriau
yra truputį geriau
žinoti nežinią prieš tai

truputį geriau
yra tik truputį geriau
tikrai žinot
kad tai nereiškia nieko

mažytė smulkmena
tik niekas
tik truputis

prasideda

prabust
pramerkt akis staiga
ir dar
dar truputį palaukti -
iš lėto suskaičiuot
surinkt lig galo
suvalgyt
trupinius dienos
dienos kuri jau buvo
vakar
įkvėpt
iškvėpti šiandieną
iškart
į priekį eit atgal
sustot
pažvelgt į veidrodį
ir drebančiu balsu
ištart sau keistą
savo vardą
po to
atverti save
pašiurpusia oda
patikrint
naują spalvą
kraujo

dar laukt?
dabar!
pajusti jį -
nuryt rytojaus
bjaurastį
pavargusioj gerklėj
ir užsimerkti

tarp

danginsiu dangų
žeminsiu žemę

dangaus
dangčiu
žemėtu
žemę
dangišką
uždengsiu

žemėn dingsiu
išsidanginsiu

Iš ciklo "Žmogeliukai"

demonai

jau bus trys geros dienos kaip mano moterį apsėdo demonai
jau trečią dieną ji kasdien atsikelia pabūna vonioje nusiprausia gražiai apsirengia prieš veidrodį pastovi pavalgo išgeria kavos puoduką pavaikščioja po kambarį nusišypso meiliai pakalba su manimi dar kartą žvilgteli į laikrodį išeina grįžta puodais ir lėkštėm patarškina iš naujo valgo pakalba pažiūri televizorių dar sykį užsidaro vonioje išplauna savo plaukus rūbus skalbia padainuoja vėliau susiraukia aprėkia piktai trumpam išeina grįžta tyli geria vyną plepa juokiasi ilgai kvatoja prisėda stebi žmones ekrane vėl stojasi iš naujo eina prausiasi pakloja patalus atsigula liečia keliskart mane po to alsuoja tyliai rimsta užsimerkia
šią naktį jai užmigus aš jos rimtai paklausiau
dėl ko ji šitaip
šėtoniška liepsna jos akyse iškart nušvito

gyvastis

jis į pasaulį atėjo lengvai
moteris nejautė skausmo
ji net nesuprato -
viskas jau baigta
plačiai išsiskėtus
sunkiai šnopavo
ir kažko vis dar laukė
visi pasigedo pirmojo verksmo
vaikas tylėjo -
jis nesimuistė
nekišo į priekį rankyčių
gulėjo
atmerkęs akis
sustingęs
negyvas

mirtiną tylą nutraukė jo pribuvėja
- pažiūrėk koks jis piktas

motina atsargiai atsargiai
jį pakėlė ant rankų -

tada jis atgijo -
šnervės gosliai sujudo
veidas paraudo
lenkti maži pirštai drebėjo
su žvėrišku godumu jis puolė į priekį
šnopuodamas
springdamas ėmė ją graužti
čiulpti jos kūną syvus ir gyvastį -
tada visi atsikvėpė

pašalinis

sunkios ilgų metų prazulintos užuolaidos
dengiančios purvinus langus
sustingęs kreivas dulkių šokis virš grindų
virš masyvaus gruoblėto stalo
ilgas šiurpiai veriantis
sunkiai prispaustos grindų lentos
girgždėjimas
lėtai vaiduokliškai švytuojantis supamos kėdės
pakojis
nusišėrusios pūkuotos šlepetės
ryškus melsvų venų raizginys
beplaukėj blauzdoje
stori gumbuoti krumpliai
bejėgiškai nuo ranktūrių nukarę ilgi
sudžiūvę pirštai
įdubusi susmegusi krūtinė dvi aštrios kaklo
briaunos
smulkiu kraujagyslių tinklu papuošti akių
baltymai
retais vokų nusileidimais vilgomi
druskėti ir pabalę
ašarų latakai
sustingęs baimės žvilgsnis siauri vyzdžiai
truputį praplatėjantys
į kūno taktą

dulkėtais voratinklių tiltais aptrauktas staktos
kampas
praviros durys didelė vinis
vienu smūgiu įkalta
užlenkta į viršų
dėmėta kartono lentelė
nelygiai riebiai užteptos ištrupėjusios
sukrešusio kraujo
spalvos raidės -

PAŠALINIAMS ĮEITI DRAUDŽIAMA

raumenys
dantų girgždėjimas
velniška akių liepsna
rankų svertai
kaulų traškesys
sunkus alsavimas
gailus neteptų vyrių cypimas
palaima nuostaba veide
nudažanti jį šelmišku vaikystės spindesiu
šypsena
stebinti tokį pat mažą dulkėtą kambarį
su sunkiomis
ilgų metų prazulintomis
užuolaidomis