Kinas

Švelnusis provokatorius Toddas Solondzas

nauji filmai

iliustracija

Toddas Solondzas gimė Niu Džersyje ir savo filmuose nuolat vaizduoja jo gyventojus, kurie save, matyt, vadina vidutiniais amerikiečiais. Solondzas su tokiu vertinimu gal sutinka, o gal ir ne, nes tuos vidutinius amerikiečius rodo greičiau kaip vabzdžius ir visiškai politiškai nekorektiškai, t.y. tyčiojasi iš jų kompleksų ir atskleidžia jų iškrypimus - nekaltus ir tuos, kurie kelia tik pasidygėjimą - pavyzdžiui, moterų lavonų saugojimą šaldytuve ar pedofiliją. Kartu Solondzas - visai ne savo kaimynų ir artimųjų prokuroras. Jo filmai kupini juodojo humoro, bet drauge ir lyriški. Režisierius, regis, savaip užjaučia savo herojus, kartais net primenančius jų kūrėją.

Solondzas išgarsėjo po savo antrojo filmo "Sveiki atvykę į lėlių namus" ("Welcome to the Dollhouse", 1986), kurį pavyko parodyti ir BTV. Filmo herojė - negraži, akiniuota paauglė, kuriai bloga ir mokykloje, ir namuose. Mokykloje ją pravardžiuoja lesbiete, namuose prieš akis nuolat vaiposi jaunesnioji sesuo - gražuolė Panelė Tobulybė. Konfliktai paaštrėja, kai sesutė pavagiama, o heroję bando išprievartauti mokyklos draugas. "Sveiki atvykę į lėlių namus" - juodoji komedija. Tačiau kartu - ir labai realistiškas filmas, nes Solondzas išryškina kiekvieną detalę ir negražios mergaitės sielos krustelėjimą. Pasakojimo realizmą dar labiau pabrėžia kaip home video stilizuotas kadras, "nešvarus" montažas ir neva naivus pasakojimas. Šis tariamas naivumas suteikia filmui papildomo žavesio.

Tariamas naivumas - ir 1998 m. sukurto bei mūsų videotekose aptinkamo Solondzo filmo "Laimė" ("Hapiness") stiliaus bruožas. Tai taip pat juodoji komedija, kurios herojų - tėvų trijų dukterų ir jų daugiaaukščio buto kaimynų - istorijos rutuliojasi tai nutrūkdamos, tai vėl susiliedamos. Už tų istorijų - negailestingas pasakojimas apie šių dienų gyvenimo žiaurumą, vienatvę ir žmonių nesugebėjimą būti laimingiems. Gal todėl Solondzas lieka atlaidus net pedofilui, prievartaujančiam savo sūnaus mokyklos draugus. Todėl "Laimė" paradoksaliai tampa savotiška kelione po laimės išsiilgusį, bet nepadoriai nelaimingą šių dienų pasaulį.

Šiandien ekranuose pasirodo naujausias T. Solondzo filmas "Istorijų pasakojimas" ("Storytelling", 2001). Jį sudaro novelės - "Prasimanymas" ir "Realybė". Vienos novelės herojė studentė grafomanė sugundo juodaodį profesorių, kad paskui visa tai aprašytų ir perskaitytų tam pačiam dėstytojui, su kuriuo mylėjosi. Kitos novelės herojus - įtartinai į Solondzą panašus akiniuotas batų parduotuvės pardavėjas, studijuojantis kino meną. Jis debiutuoja dokumentiniu filmu apie paauglį Skubį - sveiką, buką ir svajojantį tapti įžymybe. To paties siekia ir režisierius, todėl ir eksploatuoja naivų vaikiną.

Tačiau į klausimą, ar "Istorijų pasakojimas" yra autobiografinis filmas, Solondzas atsakė taip: "Nedaryčiau kategoriškų išvadų, nors refleksijų bei citatų iš mano ankstesniųjų filmų ten gana daug. Greičiau aš turėjau galvoje ne save, bet apskritai intelektualus. Tuos, kurie pasiekė tam tikrą lygį ir todėl jaučiasi protingesni už kitus. Tai jie ir demonstruoja kur reikia ir nereikia. Ne, Tobis iš antrosios novelės - ne visai aš. Tačiau kai kurie Niujorko bohemos personažai filme save atpažino. Tai tiesa."

Iš tikrųjų, Solondzo personažai atpažįstami visur. Ir ne tik tie, kurie puikuojasi savo intelektu.

Pagal užsienio spaudą parengė K.R.