Diskusijos

Kultūros politika šiandien

iliustracija
S. Jakubausko nuotr.

Kultūros politika yra vienas tų terminų, kurie, net neprasidėjus platesnėms diskusijoms, jau iškart skamba atgrasiai ir nykiai. Vargu ar išdrįsime teigti, jog kultūros situacija Lietuvoje - kultūros finansavimas, valdymas, taigi kultūros politika - yra "gera". Gero tono ženklu yra tapę paaimanavimai, niurnėjimai bei lingavimai galva. Dailininkai nepatenkinti dailės situacija, muzikai - muzikos, teatralai - teatrų, Lietuvos kaimeliai netrukus linksmai švęs Jonines su alum, telešou kūrėjai pasiraitoję rankoves tiekia žiūrovams telešou, o Kultūros ministerija formuoja kultūros politiką...

Kita vertus, ar politika - kultūros, valstybės - kada nors kam nors atrodė "gera"? Ar gali atrodyti? Ir išties: kokios situacijos mes patys norėtume? Kaip būtų "gerai"?

"7 meno dienos", remiamos Atviros Lietuvos fondo, siūlo skaitytojams seriją interviu ir pokalbių kultūros politikos tema. Nepretenduodami į išsamią Lietuvos kultūros politikos analizę, visų pirma siekėme pakalbinti visuomenėje žinomus kultūros žmones, o svarbiausia - paskatinti diskusiją. Jei kultūros politika gimsta tik ministerijų koridoriuose ir kabinetuose, jei aktyviai joje nedalyvaujame, jei patys - diskutuodami, reikšdami savo nuomonę - jos nekuriame, ar gali būti kitaip?..

Jūsų dėmesiui - pirmasis šio projekto interviu su kultūros viceministre Ina Marčiulionyte.

Ar galima sakyti, kad šiandien Lietuvoje yra nuosekli kultūros politika? Jei taip, kur galima būtų apie ją pasiskaityti kultūros būkle besidomintiems žmonėms?

Kultūros politiką, kaip ir bet kurios kitos srities valstybės vykdomą politiką, sudaro įvairūs finansiniai, ekonominiai ir teisiniai svertai ir veiksmai. Kultūros politika iki 2001 m. buvo apibrėžiama atskirų sričių įstatymais, vykdomomis finansavimo programomis, kultūros institucijų tinklu ir pan. 2001 m. patvirtinus Lietuvos kultūros politikos nuostatas, manyčiau, jau galima sakyti, kad pagrindinis dokumentas yra.

Pagal šį dokumentą jau rengiama ir Lietuvos nacionalinės kultūros plėtros programa. Minėtos nuostatos buvo kaltinamos abstraktumu (nors politiniam dokumentui tai - normalu), o programoje atsispindės konkretūs žingsniai. Kiekvienoje iš nuostatose minimų sričių konkrečiai planuojama, kokie pokyčiai tyrėtų įvykti per 2003-2009 metus. Taigi, kai bus programa, galėsime sakyti, kad kultūros politika bus konkrečiai apibrėžta ir ilgalaikė.

Ar Kultūros ministerijos tinklapyje galima rasti rengiamo dokumento projektą?

Tinklapyje yra nuostatos. Programa rengiama, jungiami pasiūlymai iš įvairiausių sričių: bibliotekininkų, muziejininkų, meno kūrėjų asociacijų. Stengiamės, kad programa atspindėtų atskirose srityse dirbančių žmonių idėjas. Diskusijos, svarstymai - dar ateityje. Nacionalinės kultūros plėtros programos projektas bus paskelbtas viešam svarstymui.

Peržiūrinėjant www.muza.lt galima susipažinti su 1997 m. kultūros politika (turbūt gerokai apsenusia). Ministro A. Bėkštos metinis pranešimas apima tai, ką gal galima pavadinti kultūros politikos gairėmis iki 2000 m. Dar yra ministro G. Kėvišo strateginis planas - kurį Jūs čia ir minėjote - iki 2003 m., taigi ir dabar galiojantis. Na, dar šiandieninės kultūros ministrės R. Dovydėnienės patvirtintos kultūros centrų pertvarkymo gairės. Rodos, ir viskas...

Teisingai. Kultūros centrų pertvarkymo gairės - vienos srities dokumentas. Turime ir daugiau atskirų sričių dokumentų: Bibliotekų įstatymą, Muziejų įstatymą, Kino įstatymą, Nekilnojamųjų vertybių apsaugos įstatymą (šiuo metu jau parengta nauja jo redakcija), daugybę įvairias finansavimo rūšis apimančių nuostatų ir kitų dokumentų, kuriuos taip pat galite rasti internete. Visas kuruojamas sritis dar reikia derinti su nauju Civiliniu kodeksu ir kitais įstatymais. O štai kultūros centrų joks specialus įstatymas nereglamentuoja. Matėme, jog įstatymui pakankamai medžiagos neturėtumėm, bet reglamentuojančio dokumento reikėtų, taigi atsirado gairės.

Gal tuomet galima teigti, kad minėtos kultūros centrų pertvarkymo gairės yra tarsi šiandieninės realiai vykdomos kultūros politikos kryptis?

Ne. Vis dėlto tai yra tik viena sritis. Kalbant apie platesnį požiūrį, ministerija yra parengusi Regionų kultūros plėtros programą. Nuolat kalbama apie tai, kad valstybė turėtų turėti trijų lygių valdymą, kultūros srityje - taip pat. Daug kas galėtų būti perduodama apskritims. Kai kurios institucijos, kurios dabar pavaldžios savivaldybėms, yra peraugusios šį lygmenį ir turėtų taip pat patekti į apskričių globą. Tada apskritys turėtų savo institucijų tinklą. Būsima kultūros plėtros programa ir bus įgyvendinama visais tais lygmenimis: nacionaliniu, apskričių ir savivaldybių. Be to, parengtas Bibliotekų modernizavimo programos projektas, rengiamos Jaunųjų menininkų rėmimo ir Muziejų modernizavimo programos.

Norėsiu grįžti prie regionų kultūros šiek tiek vėliau, bet dabar dar apie dokumentus - esamus ir rengiamus: suminėjote jų ne vieną, lyg ir matyti pastangos apimti visas kultūros sritis, strategiškai galvoti apie kultūros politiką. Gal vis dėlto galėtumėte pasakyti keletą pačių svarbiausių teiginių, kurie leistų susidaryti įspūdį apie esmines dabar vykstančios kultūros politikos kryptis?

Informacinės visuomenės kūrimas. Tai visų pirma susiję su muziejais ir bibliotekomis. Dabar ta tema rengiame keletą labai rimtų dokumentų. Kita svarbi sritis - mūsų kultūros pristatymas užsienyje. Atsiradus Lietuvos institutui turime vilčių, kad tai bus daroma koncentruotai ir profesionaliai. Trečia, jau minėta regionų kultūros politikos strategija. To anksčiau visiškai nebuvo. Pagaliau, galvojant apie profesionalųjį meną, reikia parengti visą juridinę bazę. Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymo koncepcija numato modifikuoti struktūrą, valdymą, sutarčių sistemą ir pan. Keičiantis įstatyminei bazei atsiranda erdvės keistis ir senoms nepaslankioms struktūroms.

Ar turite galvoje orientaciją ne į konkrečių institucijų finansavimą, bet į programų ar projektų rėmimą?

Taip. Kultūros ministerija bando tai daryti: teatrai jau gauna pinigų pastatymams konkurencine tvarka, pernai inicijavome konkursą muziejų ekspozicijoms modernizuoti. Kitokios ateities turbūt ir neįmanoma įsivaizduoti: institucijų, įstaigų veikla turi būti atskirta nuo pastatų.

Čia gal tiktų prisiminti M. Starkevičiūtės atliktus tyrimus. Kas Jums juose pasirodė svarbu, gal su kai kuriais teiginiais nesutinkate?

Kai kurie pasiūlymai iš tiesų buvo įdomūs. Į juos vertėtų atsižvelgti kai kurioms sritims taikant programų finansavimo principą, taip pat kontroliuojant, kaip institucijos formuoja savo biudžetus.

Neblogas pavyzdys galėtų būti muziejai. Viena vertus, būtina atsižvelgti į muziejaus specifiką (Maironio literatūros muziejus niekada nesusilygins su Rumšiškių arba Trakų muziejais lankytojų skaičiumi), kita vertus, vis dėlto reikia sukurti lanksčią finansavimo - atsižvelgiant į iniciatyvas - sistemą. Įdomu, kad beveik visų muziejų lankytojų skaičius yra išaugęs. Pavyzdžiui, atsigavo net ir tyrime kritikuotas (tuo metu tik pradėjęs veikti po rekonstrukcijos) Teatro, muzikos ir kino muziejus. Kad ir kaip būtų, būtina atsižvelgti į lankytojų skaičių, į institucijų darbą su lankytojais, protingai vertinant šį rodiklį. Ko gero, tam buvo skiriama per mažai dėmesio.

Įdomu, kaip galima būtų aiškinti muziejų lankytojų skaičiaus padidėjimą?

Yra keletas priežasčių. Pirmiausia, muziejai nuo 1997 m. pradėjo aktyviau įgyvendinti edukacinius projektus. Pati esu prie to prisidėjusi, gerą impulsą tuomet davė britų patirtis. Pradėta labiau orientuotis į vaikus, kurie juk yra ateities lankytojai. Nacionaliniai muziejai rengia daugiau įdomių, netikėtų ekspozicijų. Nacionali- nis muziejus sukvietė daug lankytojų, surengęs Stasio Eidrigevičiaus plakatų parodą. Trakų ir Kernavės muziejai organizuoja gyvosios archeologijos dienas. Ateina tūkstančiai žmonių. Klaipėdos jūrų muziejus, nors trūksta lėšų, stengiasi parengti visiškai naują ekspoziciją. M.K. Čiurlionio ir Lietuvos dailės muziejai rengia daug tarptautinių parodų, ypač visi įsidėmėjo kompleksiškai parengtą parodą "Krikščionybė Lietuvos mene". Atsiranda naujų formų, tuo suinteresuoti patys muziejai. Būtina išmanyti ir taikyti modernias technologijas, tai turėtų būti kiekvieno muziejaus orientacija.

Grįžkime dar kartelį prie M. Starkevičiūtės tyrimų. Buvo atkreiptas dėmesys, jog kai kurioms nacionalinio lygio institucijoms pinigai skiriami ne iš Kultūros ministerijos biudžeto, bet atskiromis eilutėmis...

Taip, tai labai opus klausimas, bet reikia atsiminti, kaip tokia tvarka atsirado. Nacionalinių įstaigų vadovai, tikėdamiesi garantuoto finansavimo, įtikino Finansų ministeriją, jog jiems reikia skirti lėšų atskirai. Pernai ir užpernai, kai kultūrai skiriamų pinigų smarkiai sumažėjo, nacionalinių kultūros institucijų biudžetas buvo ginamas bendromis jėgomis.

Bet gal tai labiau ne sąmoningumo, o įtakos, galios klausimas: nacionalinio lygio institucijos norėtų būti "daugiau" nei kultūra? Jų renginiai negali būti lyginami su kitais; "aukštasis menas" Lietuvoje šiuo atžvilgiu yra nelygstama vertybė, nepavaldi nei Kultūros ministerijai, nei žmonių skoniams...

Bijau, kad to neišvengia nė viena valstybė. Prestižiniams renginiams valstybė skiria ypatingą dėmesį. Lobizmo neįmanoma išvengti. Tai nebūtų tokia didelė problema, jei pinigai nebūtų skirstomi pagal tai, kiek jų sugeba išsikovoti vadovas. Kol valstybė nėra tokia pajėgi, kad įstaigos biudžetas būtų patenkintas 80 proc. ar bent jau nebūtų formuojamas likutiniu principu, esi priverstas kovoti už kiekvieną litą. Jei tik ekonominė situacija stabilizuosis, manau, tai savaime pasikeis. Labai gerai prisimenu 1999 metus, kai atėjau dirbti į ministeriją. Kiekvienas darbo rytas prasidėdavo nuo skambučio į Finansų ministeriją. Dabar padėtis jau pasikeitusi: kiek suplanuota - tiek pinigų ir gaunama.

Jei jau taip įsigilinome į biudžetus, vienos ministerijos skambučius kitai: kokios problemos yra opiausios pačios Kultūros ministerijos kasdieniame darbe?

Įstatyminė bazė - gal priėmus dar kelis įstatymus ir užtikrinus jau esančių veikimą - atrodytų visai neblogai. Tiesa, lieka galybė poįstatyminių aktų, kurie dar turės būti priimti. O galvojant apie kultūrą, kultūros institucijų gyvavimą, opiausia sritis - materialinė bazė. Ji dabar katastrofiškai bloga. Įsivaizduokite, ką reiškia renovuoti kultūros įstaigas... Valstybės paveldas muziejuose - be signalizacijos... Instrumentų įsigijimas orkestrams... Krūvos pinigų prašvilpia pro langus, kol tie langai nėra nauji... Mokame už šildymą, o daugelis pastatų - vėjo perpučiami...

Kitas labai svarbus dalykas - jau minėto profesionalaus meno sklaida regionuose. Kolektyvai vis dar labai nenoriai važiuoja į regionus, daugelis jų geriau žinomi užsienio žiūrovams nei čia. Būtinai reikia užpildyti šią spragą, nes kitaip rajonuose liks tik mėgėjų kolektyvai arba dideli šou. O Vilnius bus pertekęs renginių. Pusiausvyra tarp centrų ir regionų - vienas esminių kultūros politikos aspektų.

Tarkime, turime pakankamai lėšų vežti į kaimus aukščiausio lygio koncertus, E. Nekrošiaus spektaklius, ar neatsitiks taip...

...kad neis?

...kad didelė dalis žmonių pajus, jog jie nepritampa prie tokios kultūros? Jiems nebuvo net bandyta sudaryti sąlygų suprasti ir išmokti vartoti vadinamąją "aukštąją kultūrą"... Juk, tarkime, klasikinės muzikos klausytojų grupė visuomenėje yra santykinai nedidelė. Kita vertus, ir toje grupėje yra žmonių, kurie ne tiek tenkina išlavintą muzikinį skonį, kiek nori būti matomi visuomenėje etc.

Žinoma, klasikinio meno gerbėjų grupė niekada nebus didelė. Čia, manau, labai svarbu yra vaikai, moksleiviai, į kuriuos nukreiptos įvairios menų edukacinės programos - jiems tas sąlygas stengiamasi sudaryti. Kitas dalykas, kad mes, negalėdami regionuose skleisti tos aukštosios, kaip Jūs sakote, kultūros, diskriminuojame kaip tik tą nedidelį procentą klausytojų ar žiūrovų. Juk šou renginiai atvažiuoja patys ir nėra nuostolingi. Dabar labai dažnai kalbama, kad reikia orientuotis į visuomenės poreikius. Bet visuomenės poreikius reikia ir formuoti. Žmogui niekada nereikės to, ko jis nematė ir negirdėjo. Tada ir lieka ne itin aukšto lygio "populiarūs" renginiai... Kai išgirstu, kad panašūs renginiai surenka didžiules auditorijas, man tai yra tam tikra diagnozė... Kultūrinių poreikių tyrimai Jurbarko ir Trakų rajonuose parodė, kad svarbiausia žmonėms - nemokami masiniai renginiai. Tai iš tiesų nėra labai gerai. Kad nemokami - suprantama. Bet juk čia kalbama apie šou, dažnai pasibaigiančius išgertuvėmis. Įdomių kamerinių renginių iš tiesų mažėja. Gal tai - pastarųjų permainų metų požymis. Paviršutiniškumas ir pompastika nustelbia tikrąją kultūrą. Turi būti pusiausvyra.

Vis dėlto be priešpriešų, kaip matyti, kalbėti apie kultūrą neįmanoma. Gal atotrūkį galėtų sumažinti ne tik orientavimas į pačią kultūrą (visų pirma, žinoma, "aukštąją"), bet ir mažų vietos bendruomenių aktyvinimas, paprasto žmonių bendravimo skatinimas, įvairių iniciatyvų palaikymas, sudarant sąlygas ryškėti žmonių skoniams ir poreikiams?

Tai jau dabar daroma - kaip tik pagal regionų kultūros programą. Daugelyje kaimų kultūros namai yra pavaldūs seniūnijoms, ir pačios bendruo- menės prisideda spręsdamos, kokiam renginiui skirti finansavimą, kaip apskritai tvarkytis tuose kultūros namuose. Čia labai daug kas priklauso nuo seniūno: jei seniūnas mėgsta tik masinius renginius - tai jau pavojaus signalas. Vargu ar jis norės skirti daugiau pinigų kitokiai kultūrai. Kaip tik todėl reikalingos kultūros ir meno tarybos, kurios konsultuotų rajone ir apskrityje svarstant ir dalijant lėšas. Jose turėtų būti ne tik patys kultū rininkai, bet ir mokytojai, dvasininkai, inteligentijos, jaunimo atstovai. O bendruomenių kūrimasis ir aktyvėjimas yra labai akivaizdus. Atsiranda net sveika konkurencija, kai pamatę, kaip tvarkomasi kaimyniniame miestelyje, žmonės užsinori susitvarkyti ir savo namuose. Aišku, tai nėra vienerių ar dvejų metų procesas.

Prisimenu vieną labai simptomišką epizodą iš "Jurbarko rajono kultūros lauko kokybinio tyrimo": vieno kaimo jaunimas atrado pamiškėje surūdijusį autobuso kėbulą ir pradėjo jame rinktis - klausytis mėgstamos muzikos, paprasčiausiai bendrauti. Jiems tas autobusiukas - tarsi alternatyva kultūrininkų siūlomai kultūrai, iš kurios jiems mažai kas įdomu: jie nenori groti kaimo kapelose ir nemoka klausytis simfoninės muzikos koncertų. Tarsi koks "autobusiuko klubas". Gal iki tikro klubo ir visų jo galimybių jiems toli, bet juk nei sąlygų, nei sugebėjimų panašiai organizuotis jie neturi. Ką daryti su tokiais "autobusiukų klubais"? Juk juose lieka kaip tik tie, kurie neišvažiuoja studijuoti į centrus?

Tai, kad jaunimas ieško netradicinių erdvių, - labai suprantama. Kėdainiuose jaunimo klubas kūrėsi rūsyje. Pati vieta dar ne svarbiausia. Svarbu, ar ten vartojami narkotikai, ar daroma tai, kas susiję su kultūra: šokama, dainuojama, bendraujama, diskutuojama. Jei į tą autobusiuką galėtų ateiti kas nors, kas jiems papasakotų apie kitokią įmanomą kultūrą, būtų dar geriau. Svarbiausia, kad juos vienytų kas nors teigiama. Aišku, simfonine muzika arba rimtaisiais fil- mais besidominčių niekada nebus net 50 proc. ... Statistinis amerikietis (remiantis tyrimų duomenimis) daug mieliau žiūrės vidutinį filmą nei gerą spektaklį. Manau, ne tik amerikietis. O tam, kad žmonės rinktųsi, reikia jiems sudaryti galimybes rinktis. Įvairovė turi būti. Kultūros politika ir turėtų skatinti įvairovę ir galimybes. Ir parodyti, jog šalia masinių dalykų yra ir tokių, kuriems suprasti reikia šiek tiek daugiau pastangų.

Minėjote, kad reikia ne tik atsižvelgti į žmonių kultūrinius poreikius, bet ir juos formuoti. Tad kaip prieiti prie tų jaunų žmonių, kaip prisijaukinti "autobusiuko klubus", kad jie išmoktų suvokti save kaip kultūros dalį, kad išmoktų sau patiems atskleisti naujus dalykus?

Neseniai garsiai nuskambėjo vadinamasis Šilutės eksperimentas. Jie tokiems "autobusiukams" yra sudarę daugiau galimybių. Jie jau dirba, finansuodami programas. Parengti kokios nors valstybės šventės programą skelbiamas konkursas. "Autobusiukas" taip pat gali siūlyti savo idėjas, gali gauti pinigų joms įgyvendinti. Žinodamas, kad gali įgyvendinti savo projektą, savaime stengiesi žiūrėti plačiau... Svarbiausia, kad "aukštoji" ir "neaukštoji" kultūra netaptų nesusisiekiančiais indais.

Vis dėlto tokių savivaldybių arba seniūnijų, reaguojančių į neformalius susibūrimus, dirbančių pagal programas, turbūt yra mažuma?

Taip, bet juk yra ir Jaunimo reikalų taryba, galinti skirti pinigų panašiems neformaliems susibūrimams. Kartais galvoju, kad pinigų valstybėje gal pakanka, tik nepakanka informacijos, galinčios pasiekti reikiamus žmones. Žinoma, reikia pripažinti, kad jaunimas kartais tiesiog tingi ką nors daryti. Juk tam, kad gautum lėšų, vis dėlto reikia kai ką ir parašyti...

Gal galėtumėte pakomentuoti valstybės stipendijų menininkams skyrimo mechanizmą? Nėra aišku, ar žmogus nusipelno stipendijos už konkrečius pateiktus projektus, ar už "nuopelnus"?

Manau, visiškai natūralu, kad pasižiūrėjus į stipendiatų sąrašą kai kurios pavardės gali nieko nesakyti. Tai labai skirtingų sričių žmonės: aktoriai, rašytojai, restauratoriai, etnokultūros specialistai etc. Tarkime, aktorius ar rašytojus visuomenė kur kas geriau žino, ir gal nekyla kausimų, kodėl jiems buvo skirta stipendija. Kitas dalykas, kad ta stipendijų skyrimo tvarka jau yra gerokai pasikeitusi. Šiuo metu stipendijos skiriamos būtent už tam tikrus projektus, tie projektai yra tęstiniai, o galutinis rezultatas taip pat yra aptariamas. Pagaliau socialinė pagalba menininkams - taip pat normalus dalykas. Norėčiau dar pabrėžti, kad atsirado strateginės stipendijos. Tai labai svarbu, nes valstybė dabar gali skirti tikslinių lėšų vienai ar kitai sričiai, tarkime, kad atsirastų reikalinga knyga arba opera. Tai - taip pat valstybės kultūros politikos formavimas.

Norėjau pasiteirauti apie kitus tyrimus kultūros srityje. Vėl remsiuos www.muza.lt, nes tai prieinamiausias šaltinis sužinoti apie ministerijos planus, darbą, programas. Iš šio tinklapio vis dėlto sunku suprasti, kas daroma, o dar svarbiau - planuojama vienoje ar kitoje kultūros srityje. Kažkodėl ne visi tyrimai kultūros srityje publikuojami, tai ir gaila, ir keista. Gali net susidaryti įspūdis, kad skelbiami "patogūs" tyrimai: tie, kurių rezultatai pagrindžia, jog kultūra skursta, menininkai - nustumti į paraštes ir socialiai neapsaugoti. Žodžiu, vaizdas toks, lyg visi atlikti tyrimai šauktų: "Duokit mums pinigų, mes jums duosim kultūros"... Bet gal aš neteisus?

Tyrimų ir kitos informacijos skelbimas priklauso ir nuo techninių darbų, ir nuo autorinių teisių - ne visi kultūros tyrimai atliekami ar finansuojami valstybės, tad ne visus galime ir skelbti. Ne visuomet tyrimams pakanka lėšų. Vis dėlto mes planuojame tyrimus bibliotekų srityje, nes reikia optimizuoti bibliotekų tinklą, o dar nėra galutinai apsispręsta, kokiu keliu eiti. Toliau reikėtų tęsti ir kultūrinių poreikių tyrimus. Turėjome dviejų rajonų (Jurbarko ir Trakų) modelius, tai buvo pirmas pabandymas, toli gražu ne tobulas. Labai reikėtų panašius tyrimus atlikti ir kituose rajonuose. Manau, kad savivaldybės čia turėtų aktyviai prisidėti, rodyti savo iniciatyvą. Kita vertus, stinga ir žmonių, išmanančių, kaip atlikti tyrimus. Jie kol kas, galima sakyti, mokosi tirti kultūros sritį, nes paprastai specializuojasi kitose srityse. Mokslininkų yra, bet jie neretai būna pernelyg linkę į teoriją. Sociologinius tyrimus dažnai atlieka dar besimokantys. Bet kitaip turbūt niekas ir neatsiranda.

Gal svarbiausia ne suskaičiuoti, kiek kultūros namų kiaurom sienom, o atrasti, pasiūlyti tam tikrą perspektyvą, kaip tie kultūros namai galėtų tvarkytis, kur yra gyvos kultūros resursai?.. Arba menininkų socialinės padėties tyrimas: net ir perskaičius ataskaitą sunku suvokti, kokie turėtų būti sprendimai...

Kalbant apie menininkų padėtį, manau, kad šis klausimas yra kiek per daug sureikšminamas.

...O pastarasis tyrimas jį dar labiau išpučia...

Menininkai daugeliu atveju galėtų pasinaudoti jau esamais įstatymais. Sutinku, kad menininkų rėmimo sistema tobulintina, siekiant paramos jų kūrybai, atitinkamų socialinių garantijų ir pan.

Ketiname rengti vadinamuosius "apskritus stalus", kur kviestume kultūros teoretikus, menininkus, nevyriausybinių organizacijų atstovus. Kokius klausimus, kokias temas norėtumėte įtraukti į tokius "apskritus stalus"?

Labai norėčiau, kad būtų pakalbėta apie kūrybinių sąjungų vaidmenį šiuolaikinėje visuomenėje. Kokių dar yra poreikių, kurių mes nepastebime? Kokios galėtų būti valstybinės šventės? Kaip jas reikėtų organizuoti, kad jos taptų įdomios? Rajonuose kultūros centrai, mano manymu, yra pristigę temų, variantų, kurie galėtų labiau dominti ir traukti žmones... Visi labai mėgstam kritikuoti, sunku pasiūlyti, kaip galėtų būti kitaip... O štai dar vienas dalykas: amžinas ŠMC ir Dailininkų sąjungos ginčas. Ar galima rasti tokį ŠMC modelį, kuris tenkintų visus? Įtariu, kad atsakymas - "ne", bet vis tiek norėčiau išgirsti diskusiją ta tema.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi

Gediminas Milašius