Ar magiškasis realizmas mirė?

Alberto Fuguet

Naujoji Lotynų Amerikos rašytojų karta yra žiaurūs ir įžūlūs miestiečiai. Pamirškite burtininkes, - tvirtina Macas Margolis, kuris mano, kad magiškasis realizmas - jau praeitis.

Čilės rašytojo Alberto Fugueto apsakyme "Daugiau nei žvaigždžių danguje" du jauni čiliečiai kalbasi Los Andželo kavinėje. Jie abu - fotografas ir kinematografininkas - yra Čilės filmą, kuriam nepavyko gauti "Oskaro", reklamuojančios delegacijos nariai. Nepaisant to, kad filmas pralaimėjo, jie laimingi, nes pavyko ištrūkti iš Čilės. Jiems Čilė lyg kriptonitas - medžiaga, atėmusi Supermeno galią: "Tik prisiartink ir prarasi visas jėgas".

Apsirengę skolintais smokingais, novelės herojai įsivaizduoja, kad kalba atsiėmę "Oskarą", o vėliau jų glėbiuose nutupia gražios merginos... Tipiškame Lotynų Amerikos apsakyme dabar iškart privalėtų pasirodyti burtininkė ir apšlakstyti herojus ką tik išsiskleidusios šlovės rasa. Tačiau Fugueto veiksmo vieta yra ne dvasių namai, bet amerikietiškas greito maisto restoranas. Ir vienintelė akimirka, kai herojai "prisiliečia šlovės", - flirtas su Holivudo "fanėmis", kurios palaiko herojus kino žvaigždžių limuzino vairuotojais.

Pasaulis smarkiai pasikeitė nuo 1970-ųjų, kai Gabrielio Garcia Marquezo knyga "Šimtas metų vienatvės" supažindino anglakalbius skaitytojus su magiškuoju realizmu. Romane aprašytame Makondo kaime senutės levitavo, diktatoriai puvo, bet niekad nemirdavo, o kaimiečiai bendravo su dvasiomis. Šie vaizdiniai turėjo didžiulę įtaką ne tik dviem Lotynų Amerikos rašytojų kartoms, bet ir tam, kaip pasaulis įsivaizduoja Lotynų Ameriką.

Dabar Fugueto ir jo draugų dėka pasigirdo naujas balsas - atsipalaidavęs, grubiai nuoširdus, įžūlus ir rėksmingas. Fuguetas vadina jį McOndo.

Naujasis stilius gimė 1996-aisiais, kartu su 18 autorių apsakymų knygos "McOndo" pasirodymu. Nė vienas tų autorių nebuvo vyresnis nei 35-erių. Knygos pristatymas vyko Santjage, "McDonalds" bare. Fuguetas ir kitas knygos redaktorius Sergio Gomezas pasirašinėjo knygą akompanuojant kepamoms bulvėms. O apsakymai? Tai agresyvios miesto, narkotikų, sekso, popmuzikos ritmo variacijos.

Lotynų Amerikos literatūros grietinėlė nepatenkinta suko nosį. Vienas Čilės kritikas Fugueto apsakymą "Blogi ūgliai" pavadino "šiukšlėmis". Jaunuosius rašytojus nustebino aplink juos kilęs šurmulys. Vienas "McOndo" autorių Pazas Soldanas prisimena, kad jie buvo laikyti išsidirbinėjančiais paaugliais, priklausomais nuo masinės kultūros. Tačiau šie "paaugliai" atkreipė pasaulio dėmesį į tikrąjį Lotynų Amerikos gyvenimą, visai neprimenantį Garcia Marquezo pasaulio.

Juodus marškinėlius dėvintis 38 metų Fuguetas panašus į senstelėjusį studentą: "Kadaise Lotynų Amerikos intelektualai turėjo rinktis tarp plunksnos ir kalavijo". Dabar jie renkasi kompiuterius ir kalbą. Fuguetas yra dvikalbis, bet mieliau kalba angliškai. Jis sako, kad konservatyvioje Čilėje "visada jautiesi taip, lyg kalbėtumei kažką ne taip. Kalbėdamas angliškai jautiesi laisvas, taip, lyg visąlaik būtumei aštuonerių." Tačiau dauguma "McOndo" kartos autorių visur jaučiasi kaip namuose. Anny Kazumi augo JAV, jos tėvai - japonė ir amerikietis. Ji rašo ispaniškai ir verčia savo kūrinius į anglų kalbą. Meksikiečių rašytojai Jorge Volpi ir Ignacio Padilla dažniausiai rašo ne apie Lotynų Ameriką. Volpi romanas "Beieškant Klingzoro" pasakoja apie Hitlerio bandymus įgyti atominę bombą.

Tad visai nekeista, kad "McOndo" autoriai tampa populiarūs visame pasaulyje. Vis dėlto Fuguetas metus JAV ieškojo leidėjo. Pirmasis apsakymas, kurį nusiuntė amerikiečių žurnalui, buvo atmestas. Rašytojas sako, kad apsakymas buvo nepakankamai "lotyno amerikietiškas": "Jam stigo skraidančių bobšių..." Tačiau 1997 m. įtakingas amerikiečių internetinis žurnalas "Salon. com" išspausdino jo manifestą "Aš nesu magiškasis realistas". Netrukus apsakymas "Blogi ūgliai" pasirodė angliškai. Nuo to viskas ir prasidėjo. Dabar leidėjai kovoja dėl jaunų Lotynų Amerikos autorių kūrinių. Meksikos rašytojos Angeles Mastrettos romano "Išplėšk jo širdį" teisės JAV buvo parduotos už šešiaženklę sumą. Rašytojos iš Urugvajaus Carmen Posados romanas Prancūzijoje išleistas pusės milijono egzempliorių tiražu. Šiemet leidykla "Penguin" išspausdins trumpų Lotynų Amerikos kūrinių antologiją "Švilpautojas naktyje".

Prieš pusę amžiaus Lotynų Ameriką sukrėtė kitas literatūrinis maištas. Jo dalyviai Alejo Carpentieras, Jorge Luisas Borgesas, Julio Cortazaras, Mario Vargas Llosa pasižymėjo rafinuotu išsilavinimu ir talentu. Angliškai pasirodžius "Šimtui metų vienatvės", Garcia Marquezas tapo pasauline įžymybe. Jo begaliniuose pasakojimuose vienintelis sakinys išsiliedavo per 26 puslapius, o stebuklai buvo tokie pat paprasti kaip ir pirmadieniai. Makonde lietus lijo šimtą metų, nebent iš dangaus kristų geltonos gėlės. Nuo tada romanas išverstas į 30 kalbų, o magiškasis realizmas visame pasaulyje įtrauktas į literatūros mokymo programas. Naudodamiesi šiuo stiliumi karjerą padarė daugybė rašytojų - nuo Madraso iki Manilos. Kino režisierius Hectoras Babenco teigia: "Suprantame, kad galime kurti meną laužydami taisykles. Niekas neprisimena Lotynų Amerikos indėlio į pasaulio raidą, bet magiškasis realizmas tapo mūsų kultūros eksportine preke!"

Dabar "McOndo" respublika nori perrašyti prekybos sutartį. Iš tikrųjų - nauji laikai reikalauja ir naujų išraiškos priemonių. Idelberas Avelaras iš Tuleino universiteto Naujajame Orleane tvirtina, kad magiškasis realizmas visada turėjo vieną ydą - jis rodė kaimiškąjį, išnykstantį pasaulį. Avelaras sako, kad dabar ir indėnai janomamiai turi vaizdo aparatūros.

Net karščiausi šios srovės gerbėjai pripažįsta, kad ji prarado savo magiškumą. Pasak Thomo Colchie, "magiškasis realizmas tapo kičine preke. Atsitinka ir taip, kad kai autorius nežino, kaip pasielgti su personažu, išsiunčia jį į dangų, supamą peteliškių sparnelių."

Pagal užsienio spaudą parengė K.R.