Laužantys inscenizavimo klišes

Tadeusz Woiciechowski (Lenkija) M. Raškovskio nuotr.

Latvijos nacionalinės operos spektakliai "Vilniaus festivalyje 2002"

Šiųmetį Vilniaus festivalį atidarė du Latvijos nacionalinės operos spektakliai - gegužės 31 d. buvo rodoma Georges`o Bizet opera "Karmen", diriguojama Tadeuszo Woiciechowskio (Lenkija), o birželio 2-ąją - Boriso Eifmano baletas "Čaikovskis", diriguojamas Gintaro Rinkevičiaus. Spaudos konferencijoje kartu su teatro trupe į Vilnių atvykęs Latvijos operos generalinis direktorius Andrejas Žagaras šiuos spektaklius apibūdino kaip prisodrintus dramos teatro dinamikos, t.y. tokius, kur dainavimas, šokis glaudžiai susiję su itin reikšminga vaidyba. A. Žagaras buvo kiek nustebęs, kad turėdami Lietuvoje tokio aukšto lygio dramos teatrą Vilniaus festivalio rengėjai pasirinko ne tokius didelius pastatymus kaip, pvz., "Aida" (tiesa, atvežti šį spektaklį būtų keblu techniniu požiūriu), bet būtent "Karmen" ir "Čaikovskį". Vis dėlto reiktų paminėti, jog "Karmen" buvo išrinkta geriausiu praėjusio sezono Latvijos operos spektakliu.

Latvių atvežta "Karmen" yra išties įspūdinga, nes laužo daugelį šios operos inscenizavimo klišių. Čia itin reikšmingas režisieriaus vaidmuo. Inscenizacijos autorius - švedų dramos režisierius Staffanas Valdemaras Holmas šį spektaklį sukūrė Švedijos liaudies operai Stokholme. Į Latviją S.V. Holmo pastatymą padėjo perkelti Peteris Engelfeldas. S.V. Holmo "Karmen" versija yra gerokai dramatizuota, tarsi nuo tradicinių operos teatro padebesių nuleista ant tvirto dramos teatro pagrindo. Šį įspūdį stiprina daugelis dalykų: "natūrali", kaip dramos aktorių, dainininkų vaidyba; operos versijos su kalbamais dialogais vietoje rečitatyvų pasirinkimas ir operos atlikimas gimtąja kalba (Vilniuje buvo dainuojama latviškai); tam tikri natūralistiniai efektai - fabriko sirenos gausmas, minios šūksniai sveikinant Eskamilją vietoje choro dainavimo; taip pat labai dinamiška operos scenų kaita pagal kino montažo principą (beje, itin būdingą ir XX a. operoms). Kita vertus, kaip minėjau, pats siužetas čia yra gerokai "permąstytas", "apvalytas" nuo daugiau nei šimtmetį ("Karmen" premjera įvyko 1875 m.) gyvuojančių šios operos pateikimo klišių, čia yra nemažai humoro ir ironijos. Bente Lykke Møller scenografija skandinaviškai minimalistiška - visi keturi operos veiksmai vyksta toje pačioje apibrėžtoje baltoje erdvėje, įvairuoja tik akcentai: pirmajame veiksme scenoje išmėtyti seni batai, antrajame - kėdžių eilė, trečiajame - balta dekoracijos siena lyg uola besiropščiantys du juodi kontrabandininkai (?), ketvirtajame akcentu tampa netikėtai puošnus raudonas Karmen apdaras. Jokių koridos ženklų. Taip pat nematyti nei antrojo veiksmo smuklės, nei trečiojo kalnų. Pagaliau pati Karmen (Kristīne Zadovska) ir kiti veikėjai labiau primena "Trijų grašių operos" personažus. Kareiviai - gauja plėšikų, Fraskita (Ieva Kepe) ir Mersedes (Ilona Rasa) - "pijokėlės", Dankairas (Aleksandras Antonenko) ir Remendadas (Guntaras Rungis) - labai jau panašūs į sutenerius, Eskamiljas (Egilis Silinis) - pagirias kenčiantis alkoholikas.

Ir pagaliau Chosė (Ingus Pētersonas) bei dvi jo moterys - į nuodėmę stumianti Karmen bei išsigelbėjimą žadanti Mikaela (Dita Kalniņa). Režisierius labai pagyvino paprastai gana statišką Mikaelos paveikslą - kaip žinia, teigiamus personažus įdomiai pateikti scenoje visuomet yra daug sunkiau nei neigiamus arba prieštaringus, nes šie paprastai būna aktyvesni. Juolab kad ir pačioje "Karmen" muzikos dramaturgijoje Mikaelos "užduotis" yra dainuoti melodingas, gražias arijas, tuo tarpu veiksmą dainelėmis, arijozo, ansambliais "stumia" Karmen. D. Kalniņa pademonstravo ne tik gražų ir technišką balsą, bet ir draminę nuovoką kuriant vaidmenį.

Karmen latvių spektaklyje yra išties nepaprasta. Apsitaisiusi, galima sakyti, skarmalais, iš karto matyti - nors dar jauna, bet daug šiame gyvenime regėjusi, nevengianti buteliuko, kvaišalų ir visokio plauko vyrų. Vulgari, "atsipalaiduvusi", bet būtent tuo ir patraukianti liguistai kuklų Chosė. Aiškiai matyti - lytinis potraukis, kuris niekaip, deja, nesisieja su ištikimąja Mikaela, visiškai užtemdė pastarajam protą. Ar tai meilė?

Karmen, regis, vis dėlto kurį laiką mylėjo Chosė. K. Zadovska savo personažą parodo ir kaip šiltą (šis bruožas itin retas kuriamuose išdidžiosios Karmen paveiksluose), pažeidžiamą moterį, kurios išdidumas kyla iš "nuskriaustųjų bei pažemintųjų" patoso. Pastarasis aspektas genialiai, mano galva, atskleidžiamas pirmojo veiksmo Karmen suėmimo scenoje, kai ji savo niūniavimu taip suerzina (bet ne gundo, kaip paprastai rodoma!) Cunigą, jog šis jai nosine užkemša burną.

Vokaliniu požiūriu K. Zadovska pasirodė puikios formos, nors vėlgi - Karmen, bent jau man, labiau asocijuojasi su altinėmis balso spalvomis, o K. Zadovskos vokalas yra gan skaidrus, turintis daugiau soprano spalvų. Tačiau tai visiškai netrukdė. Dainininkė labai laisvai pereina nuo kalbėjimo prie dainavimo, kuris niekuomet neforsuojamas, prisodrinamas įvairiausių pustonių ir niuansų. Klausydamasi K. Zadovskos, prisiminiau mūsų Karmen - Laimos Jonutytės - viename interviu pasakytą mintį, kad ši partija turėtų būti traktuojama kaip išaugusi iš prancūziškosios chanson tradicijos. I. Pētersono Chosė didelio įspūdžio nepaliko. Jo kuriamas personažas į spektaklio visumą įsilieja organiškai, tačiau trikdo forsuotas dainininko vokalas (gal jis norėjo įveikti prastą mūsų operos teatro akustiką?), nors matyti, kad dainininkas jaučia vaidmenį, yra puikus scenos partneris ansambliuose.

Operos "Karmen" fragmentas M. Raškovskio nuotr.

Dirigentas T. Woiciechowskis spektaklį vedė patyrusio meistro ranka, jo partitūros traktuotė buvo dinamiška, muzikos vaizdiniai, nuotaikos logiškai keitė vieni kitus. Į akis krito tai, jog Latvijos operos spektaklyje solistai dainuodami vaidina - jie gali dainuoti gulėdami, judėdami, jiems nebūtina nuolat žiūrėti į dirigentą, užtat žiūrovams įdomu juos stebėti. Vienintelis šio spektaklio kaip festivalinio renginio trūkumas tas, jog buvo dainuojama ne originalo, o latvių kalba. Priežastys aiškios ir suprantamos, tačiau, mano galva, be autentiško prancūzų kalbos skambesio muzika praranda gerą dalį savo žavesio, juolab kad latvių kalbos, nors ir artimos lietuvių kalbai, vis tiek nesuprantame. Kad ir kaip ten būtų, verta buvo šį spektaklį atvežti ir parodyti Lietuvos publikai - tai labai įdomus pastatymas.

Daugeliui turbūt rūpi klausimas - tai kuri gi "Karmen" geresnė, latvių ar lietuvių? Puiki proga palyginti spektaklius bus apsilankius rytoj prasidėsiančiame LNOBT vasaros festivalyje Trakų pilyje. Be abejo, palyginti su latvių pastatymu, mūsiškė "Karmen" yra daug akademiškesnė ir dekoratyvesnė, bet ar tai trūkumas, ar privalumas?

***

Baleto mėgėjai taip pat galėjo išbandyti savo komparatyvistinius sugebėjimus, birželio 2 d. apsilankę Latvijos nacionalinės operos baleto trupės rodytame B. Eifmano spektaklyje "Čaikovskis", kuriam dirigavo G. Rinkevičius - Latvijos nacionalinės operos vyriausiasis dirigentas. Visas kūrinio pavadinimas yra "Čaikovskis. Gyvenimo ir mirties paslaptis", pastaroji šiame siužetiniame balete ir gvildenama. Anot B. Eifmano, pagrindinis konfliktas, kankinantis baleto herojų Čaikovskį, - tarp žlugdančios, atitraukiančios nuo kūrybos tikrovės ir idealaus, darnaus kūrybos pasaulio - tai kiekvieno didžio menininko vidinis konfliktas. Tačiau scenoje išvydau tik moterų ir vyrų kovą dėl Čaikovskio bei jo paties plėšymąsi tarp jų. Aiškiai parodomas herojaus homoseksualumas, ir tai baleto pradžioje suvokiama kaip vidinė žmogaus, kuris yra, bet nenori būti kitoks nepakančioje visuomenėje, drama. Vis dėlto ilgainiui scenos, kur rodoma, kaip Čaikovskis (Andrejus Rumjancevas) bando būti su Žmona (Inese Dumpe) ar su Grafiene von Meck (Viktorija Izotova), tačiau jas atstumia, nes jo dėmesį patraukia Antrininkas (Aleksejus Avečkinas) ar Princas (Pavelas Vasilčenko), ima gan nuobodžiai kartotis, nesuteikdamos nei veiksmui, nei dramai naujo pagreičio. 1993 m. Peterburge įvykusi "Čaikovskio" premjera, pasak Aliodijos Ruzgaitės, sukėlė skandalą, tačiau šiandien turbūt jau nieko nestebina žinia, kad kompozitorius buvo homoseksualus. Tad ir tie spektaklio momentai, kurie apie tai byloja, jau nieko nesuteikia baletui "Čaikovskis" kaip estetinei visumai.

Galbūt spektaklis ryškesnio įspūdžio nepaliko ir dėl atlikimo - baleto artistai, mano galva, galėjo nuoširdžiau, su didesniu įkėpimu papasakoti šią istoriją - pritrūko būtent dramatinės įtaigos. Be abejo, neišvengiamai kilo palyginimas su "Raudonąja Žizel". Kiek teko skaityti, spaudoje šia mūsų teatro premjera nebuvo itin žavimasi, tačiau akivaizdu, kad "Raudonoji Žizel" daugeliu požiūriu yra įdomesnis, ryškesnis spektaklis, prieš ją "Čaikovskis" blanksta. Galbūt tai subjektyvus įspūdis. Žiūrėdama "Čaikovskį" pasigedau ir Eglės Špokaitės lygio balerinos, ir netgi mūsų trupės kordebaleto disciplinuotumo, šokio precizikos.

Kaip žinia, B. Eifmano spektakliuose labai svarbu muzika, kurią jis parenka pats. Ir nors "Čaikovskyje" skamba populiarūs kompozitoriaus kūriniai - V simfonija, "Itališkasis kapričo", VI simfonijos finalas, tačiau vaizdinių ryškumu jį pranoksta "Raudonosios Žizel" koliažas. "Čaikovskio" scenografija (scenografas Aigaras Ozolinis, kostiumų dailininkė Kristīņe Pasternaka) taip pat nenustebino - fotografinės projekcijos su Peterbugo vaizdais atrodė gan naiviai. Galbūt B. Eifmano "Čaikovskis" pats savaime iš tiesų yra itin rafinuotas kūrinys, juolab kad ir čia rusų choreografas labai išradingai naudoja choreografines citatas (akivaizdžiausios - iš P. Čaikovskio baletų "Gulbių ežeras" ir "Spragtukas"), tačiau mano rašinėlio objektas yra tas vienintelis spektaklis, kurį Vilniaus festivalio publika išvydo birželio 2-ąją. Turint omeny, kad bilietai kainavo iki kelių šimtų litų, galima buvo tikėtis įdomesnio, aukštesnės klasės reginio.