Grožio hipnozė

"Karštligė El Pao"

Kai kankina nemiga, žaidžiu tokį edukacinį žaidimą: įsijungiu TCM kanalą, kuris po 22 val. rodo senus amerikiečių filmus, ir bandau nustatyti, ką matau. T.y. iš aktorių, siužeto, režisieriaus stiliaus ir pan. bandau įvardyti filmą. Aišku, kartais perverčiu kelis žodynus, net aktorių biografijas, kad pajusčiau atradimo džiaugsmą. Jūs, aišku, galite pasakyti, kad paprasčiau būtų įsijungti TCM 22 val. ir sužinoti, kas bus rodoma, nei knistis po knygas. Tada Jūs manęs nesuprantate, mat šis mano pamėgtas spėliojimas savaip lavina. Turi norom nenorom prisiminti, koks apšvietimas buvo būdingas vieno ar kito dešimtmečio kinui, ir panašius dalykus. Prisipažinsiu, kad retai lieku nieko nepešęs. Žemaitiški genai tikrai praverčia.

Kartais panašiai elgiuosi ir rašydamas šią apžvalgą. Rausiuosi po žodynus ir dažnai surenku gana kompromituojančios medžiagos apie filmą. Kartais ji atbaido, bet kartais atsitinka ir atvirkščiai: kuo blogiau filmas vertinamas, tuo darosi smalsiau. Aišku, nelygu autorius.

Liliana Cavani ne vienam jos gerbėjui asocijuojasi su laužomais tabu. "Naktinis portjė" kadaise prabilo apie abipusę aukos ir budelio trauką, "Oda" - apie kitokius nei fronto karo baisumus, "Anapus gėrio ir blogio" - apie sadomazochistinius Lou Andreos Salomé žaidimus su Nietzsche ir Rilke. Vienus tai jaudino, kitus erzino, bet Cavani drastiškumo pamokos neliko neišmoktos. Todėl įdomu bus pamatyti vieną vėlesnių ir smarkiai kritikuojamų jos filmų - 1985 m. sukurtą "Berlyno aferą" (TV4, 9 d. 22.15). Filmas nukelia į 1938-ųjų Berlyną, kur nuobodžiauja diplomato žmona Luiza (nepaprastai erotiška Gudrun Landgrebe). Ji sutinka jausmingą japonų ambasadoriaus dukterį Mitsuko (Mio Takaki). Taip prasideda keistas, dviprasmiškas žaidimas, kurį, sakytumei, abejingai stebi režisierė.

Kitas šios savaitės italų filmas - garsusis Roberto Benigni "Gyvenimas yra gražus" (LNK, 13 d. 22.30) tą patį laiką ir fašizmą traktuoja kitaip. Žiūrovus bei kritikus į skirtingas stovyklas padalijęs filmas man pasirodė labai šiltas, nuoširdus ir žmogiškas. Pagrindinis herojus, kurį suvaidino pats Benigni, kartu su sūnumi atsiduria konclageryje. Norėdamas apsaugoti vaiką nuo psichologinės traumos, tėvas vaidina, kad viskas yra tik žaidimas - badas, muštras, nepakeliamas darbas, mirtis... Žinau, Benigni yra sentimentalus, bet juk jo sentimentalumas neturi nieko bendra su "Bėdų turgaus" ašaromis.

Iš TV3 premjerų šį savaitgalį (7 d. 0.20) siūlau nepramiegoti 1967 m. Normano Jewisono filmo "Nakties karštis" (kažkodėl filmus, kurių pavadinime yra žodis "naktis", tamsiosios televizijos galvos nori rodyti tada, kai beveik visi jau miega). "Nakties karštis" tikrai neturi nieko bendra su savaitgalio erotiniais filmais. Tai daugybe "Oskarų" apdovanota kriminalinė drama. Pagrindiniai jos herojai - mažo JAV Pietų miestelio šerifas - hipokritas ir rasistas (Rod Steiger) ir iš Filadelfijos atvykęs juodaodis žmogžudysčių skyriaus ekspertas (Sidney Poitier). Liberali filmo ištarmė gal dabar pasirodys pernelyg retoriška, tačiau nepamirškime, kada JAV buvo panaikinta rasinė segregacija. Juk filmo kūrėjai buvo priversti pastatyti tą miestelį Ilinojuje, kuo toliau nuo tikrųjų Pietų.

Kino lituanikos entuziastams priminsiu, kad Poitier žmona yra Joanna Shimkus, kadaise kartu su Alainu Delonu ir Lino Ventura vaidinusi filme "Nuotykių ieškotojai".

Šiek tiek vilties tiems, kas nesitiki sulaukti "Nakties karščio". Pamenu, kad "Naikintoją Džagernautą" (8 d. 16.50) TV3 taip pat jau rodė vėlyvą vakarą. Šįkart Richardo Lesterio filmas apie lainerį "The Britannic", kurio keleiviai sužino apie laive paslėptą bombą, bus prieinamas ir miegaliams. Ne vienas rimtas ekspertas "Naikintoją Džagernautą" priskiria prie geriausių 1974 m. sukurtų filmų. Be to, jame vaidina dar visai jauni Anthony Hopkinsas, Richardas Harrisas, Omaras Sharifas, Davidas Hemmingas, Ianas Holmas.

Prieš gerus porą mėnesių LTV jau anonsavo 1959 m. sukurtą Luiso Buńuelio filmą "Karštligė El Pao" (9 d. 21.10). Anonsavo, bet neparodė. Kad nesikartočiau, šįkart priminsiu meksikiečių aktorę Marią Felix, kuri mirė balandžio pradžioje. Ji mirė būdama 88-erių, dar gyva tapusi mitu.

Būsima Meksikos kino žvaigždė Maria de los Angeles Felix Guereńa anksti paliko šeimą ir išvyko kartu su grožio produktų atstovu. Šis iš pradžių pasiūlė jai demonstruoti tuos produktus, o vėliau ir vedė. 1942 m. ji debiutavo kine ir po metų, nusifilmavusi Romulo Gallegoso romano "Donja Barbara" ekranizacijoje, tapo viso ispaniškai kalbančio pasaulio garsenybe. Nuo tada visa Lotynų Amerika ją vadina "La Dońa". Ji dažnai vaidino šaltas, savanaudes, ambicingas moteris - mokytojas, šventąsias, kareives, bordelių savininkes.Tai buvo savotiškas XX a. moterų panteonas. Vienas garsiausių jos kolegų Emilio "El Indio" Fernandezas yra pasakęs: "Yra du veidai: Maria Felix - madona ir Maria Felix - kekšė".

Felix nusifilmavo 47 filmuose. Jos grožį dainoje "Maria Bonita" įamžino vienas iš keturių jos vyrų - didžiausias Meksikos trubadūras Agustinas Lara, su kuriuo ji 1947 m. išsiskyrė dėl pernelyg didelio pastarojo pavyduliavimo. Apie kai kuriuos savo gerbėjus, tarp jų ir apie Diego Riverą, Felix yra pasakiusi, esą jie nukrito jai ant galvos "lyg skurdas ant vargšų". 1957 m. ji trumpam buvo ištekėjusi už ranchera dainų stabo Jorge`s Negrete`s. Paskutinis Felix vyras buvo prancūzų finansininkas Alexas Berger.

Felix pelnė daugybę prizų, apdovanojimų, "Garbės legiono komandorą", tačiau, ko gero, ne tai svarbiausia. Sakoma, kad meksikiečių simpatijas ji užkariavo ir tuo, kad neišmoko anglų kalbos, būtinos karjerai Holivude. Jos gyvenimą į savo knygas perkėlė Nobelio premijos laureatas Octavio Pazas, Carlosas Fuentesas, Luisas Spota, Carlosas Monsivaisas, Salvadoras Novo, Elena Poniatowska ir Seatcil Alatriste, Prancūzijoje apie ją romaną "Meksikietė" (1982) parašė Henry Burdinas, Ispanijoje romaną "Blogos mergaitės, ištvirkėlės moterys" (1944) Luisas Gasca. 1985 m. Paco Ignacio Taibo I parašyta Felix biografija sukėlė jos įtūžį.

"La Dońa" draugavo ne tik su menininkais, bet ir su politikais - Argentinos prezidentu Juanu Domingo Perónu ir jo žmona Eva, Kubos dikta- toriumi Fulgencio Batista. Ją garbino intelektualai Jeanas Paulis Sartre`as, Jeanas Genet, Salvadoras Dali, toreodorai Luisas Miguelis Dominiquinas ir Manolete...

Gal užteks? Pasijutau lyg Šecherezada. Tad baigsiu fraze, kuri nesisapnavo spalvotų žurnalų gražuolėms. Kai Jeanas Cocteau pasakė apie Felix: "Ji tokia graži, kad net skauda", aktorė replikavo: "Neužtenka būti gražiai, reikia mokėti tokiai būti".

Jūsų - Jonas Ūbis