Britų iššūkis - lietuvių atsakas

Ursula Martinez

Naujosios dramos akcija’02

Įsivaizduokime: pasaulio futbolo čempionate susitinka Didžiosios Britanijos ir Lietuvos komandos. Vargšė mūsų tautiečių savigarba taip "išsipūstų", kad rungtynių, ko gero, nė neatlaikytų. Ir apskritai sunku prognozuoti, kokią įtaką lietuvių mentalitetui turėtų toks beprecedentis reiškinys. Teatre, laimei, viskas ne taip pavojinga, nors žiniasklaidoje pasigirstantis šiemetinės Naujosios dramos akcijos anonsas apie dviejų teatrinių komandų "varžybas" "Britų iššūkis - lietuvių atsakas" skamba pretenzingai.

Šįmet Naujosios dramos akciją Teatro ir kino informacijos ir edukacijos centras rengia kartu su Britų taryba. Ir pats festivalio akiratis išsiplėtė, jame pristatoma ne vien naujoji dramaturgija, bet ir šiuolaikinis jaunas eksperimentinis teatras, kuriam iš esmės atstovauja penkios britų teatro trupės, 2001 m. Edinburgo festivalio favoritės. Visos jos vertinamos dėl sugebėjimo aštriai, gyvai ir įdomiai kalbėti apie šiandieną.

Kita vertus, trupės gana skirtingos: nuo bene nuosekliausiai visoje Didžiojoje Britanijoje dirbančių šiuolaikinės dramaturgijos globėjų ir propaguotojų "Paines Plough", įsikūrusių 1974 m., iki daugiausia tik atskiriems projektams susiburiančios eksperimentinio teatro trupės "Stan`s Café".

Festivalį atidarys viena garsiausių Didžiosios Britanijos fizinio teatro trupių "Volcano" su spektakliu pagal Noelio Cowardo pjesę "Asmeniniai gyvenimai".

"Volcano" spektakliai, pastatyti remiantis tiek klasikiniais tekstais, tiek trupės kuriama dramaturgija ir patys jau tampantys modernia klasika, visada provokuoja ir laužo stereotipus. Nors "Asmeniniai gyvenimai", viena populiariausių anglų komedijų, tyrinėja konkretaus laiko ir konkretaus socialinio sluoksnio gyvenimus ir meiles, "Volcano" pateikia "ultrašiuolaikišką" pjesės versiją.

Spektaklyje dvi poros savo medaus mėnesį leidžia vietoje, labiau primenančioje Rytų Europos mineralinių vandenų kurortą nei prancūzišką viešbutį. Aišku, kad abiejų porų atostogoms lemta baigtis skyrybomis, tačiau personažai, užuot skleidę nuodus žodžiais, šliaužioja, rėplioja ir santykiauja nesivaržydami kaip šimpanzės.

Spektaklis, pasitelkęs fizinio teatro priemones, perskrodžia tradicinį pjesės apvalkalą, kupiną 4-ojo dešimtmečio elegancijos, ir apnuogina seksualinius geismus, pavydą bei antipatiją. Nykios matinio stiklo kabinos, primenančios kalėjimą ar prieglaudą, muzika, drabužiai, kūno kalba, seksualinės prievartos pažinimas, seksualinis nuobodulys ir vujarizmas dvelkia XXI a. pradžios pasauliu, gyvenančiu pagal "realybės šou" dėsnius.

Tikras kontrapunktas drastiškiesiems "Asmeniniams gyvenimams" - britų jaunimo dievaičių "Frantic Assembly" ir vieno iš britų naujosios dramaturgijos flagmanų "Paines Plough" spektaklis "Mažutis dinamitas" (rež. Vicky Featherstone) pagal sparčiai populiarėjančios jaunos dramaturgės Abi Morgan pjesę. Britų spauda jį suskubo pavadinti įdomiausiu 2001-ųjų naujosios dramaturgijos spektakliu, o kritika rašė: "Mažutis dinamitas" primena, kad anglų kalboje yra žodis švelnumas". Tokį įspūdį padeda sukurti ir paslapties gaubiama meilės istorija, ir spektaklyje naudojamos kino kalbos priemonės. Elipsiniai "Mažučio dinamito" dialogai palieka spragas, kurias spektaklyje užpildo vizualiniai ir akustiniai efektai. Scenoje ir ant aktorių kūnų projektuojami kino vaizdai, o kinematografiniai ištirpimai, išblukimai ir montažas sukuria kelionės erdve ir laiku įspūdį. Beje, savąją Morgan pjesės versiją akcijoje parodys ir Povilas Laurinkus, irgi susižavėjęs kūrinyje pulsuojančiu švelnumu ir stebuklo laukimo nuotaika. "Po "Geismo" šito labai reikėjo", - prisipažino režisierius.

Ursula Martinez, festivalyje suvaidinsianti savąjį "Pasirodymą", bene atviriausiai ir drąsiausiai klausia, kas yra teatras. Glumindama publiką savo dviprasmišku elgesiu ir suktais klausimais, ji parodo, kad visi mes būdami viešumoje norom nenorom meluojame. "Pasirodyme" Martinez degant visoms šviesoms šoka striptizą, pasakoja intymiausius dalykus ir provokuoja filosofines diskusijas. Laužydama visus tabu ir apnuogindama teatro bei šou mechanizmą, aktorė žaidžia pavojingą (nes labai glaudžiai su jos asmenybe bei su žiūrovų dalyvavimu susijusį) žaidimą.

Monospektaklio galimybes akcijoje taip pat demonstruos pašėlęs George`as Dillonas spektaklyje pagal žymaus britų dramaturgo, teatro ir kino aktoriaus, režisieriaus, fotografo bei rašytojo Steveno Berkoffo knygą "Aktoriaus pasakojimai". Čia taip pat nestigs autobiografiškumo, mat spektaklį galima pavadinti "visa tiesa apie aktoriaus profesiją". Berkoffas nuneria odą nuo aktoriaus ir atskleidžia nepagražintą kasdienio jo gyvenimo realybę. O Dillonas virtuoziška vaidyba prasiskverbia į intymiausius savo profesijai fanatiškai atsidavusio pradedančio aktoriaus išgyvenimus. "George`as kaip pamišęs visada ieško dalykų, kurie būtų pavojingi ir emocingi," - apie talentingąjį savo mokinį yra pasakęs Berkoffas. Tuo tarpu pačiam Dillonui nestinga autoironijos: "Taigi, ponios ir ponai, berniukai ir mergaitės, aš atiduodu (beveik) jums savo gyvenimą - "Aktoriaus pasakojimus". Ir jeigu tai darydamas galėčiau apsaugoti nors vieną talentingą jaunuolį, kad jis nepaaukotų savo gyvenimo šitai Dievo užmirštai profesijai, manyčiau, jog savo misiją atlikau."

Galbūt originaliausias akcijos spektaklis - "Stan`s Café" trupės darbas "Tai tavo filmas". Trumpiausias teatro istorijoje trijų minučių vaidinimas vienu metu rodomas tik vienam žiūrovui. Spektaklyje vaidina du aktoriai, naudojamos skaidrės ir videoprojekcijos, iš anksto įrašyti garsai ir technika, "pasiskolinta" iš XIX a. laikų teatro. "Tai tavo filmas" yra įvairių vaizdų, stambaus ir bendro plano kaitos, staigių vietos ir erdvės pokyčių verpetas, įtraukiantis žiūrovą į vaizdų pasaulį, kuriame sunku atskirti kiną nuo teatro, o gyvą žmogų - nuo jo projekcijos ekrane. Jis primena filmą, tačiau yra atliekamas gyvai. Mačiusieji spektaklį tvirtina, kad iš magiškosios kabinos visi išeina šypsodamiesi ir apimti malonaus nerealumo pojūčio.

Vadinamasis "lietuvių atsakas" bus labiau simbolinis: lietuvių režisieriai Menų spaustuvėje parodys angliškų ir naujų lietuviškų pjesių skaitymus arba spektaklių eskizus. Nors ir nepretenduojantys stoti lygion kovon su britų spektakliais, lietuvių darbai, sprendžiant iš režisierių susidomėjimo akcijai atrinktais dramaturgijos kūriniais, žada būti įdomūs ir netikėti. O pjesės irgi gana įvairios: nuo Marinos Carr, bandančios sukurti šiuolaikinę tragediją remiantis klasikinės dramos principais, iki šiuolaikinės britų dramaturgijos klasikės Caryl Churchill, drąsiai eksperimentuojančios ir laužančios visus dramaturgijos kanonus.

Visada besistengiantis būti nemadingas Gintaras Varnas, atrodo, vėl "užkibo" ant jo menkai tevertinamos naujosios dramaturgijos kabliuko. Galbūt jis ir teisus sakydamas, kad tiek pernykštė Jeano Luco Lagarce`o "Tolima šalis", tiek šiemet repetuojama Marinos Carr "Portija Koglen" išsiskiria iš pagrindinės šiuolaikinės dramaturgijos srovės. Pabrėžęs pjesės sąsajas su klasikine drama, Varnas priduria: "Be to, ji turi ir savo paslaptį, turi savotiško dekadentiško grožio". Pagrindinį Portijos vaidmenį atliks Viktorija Kuodytė. Akcijoje pristatomas "Portijos Koglen" skaitymas rudenį taps dar vienu bendru Teatro ir kino informacijos ir edukacijos centro ir Kauno dramos teatro spektakliu.

Įdomu, ar "dievišką" mirusio personažo dainavimą iš "Portijos Koglen" nustelbs panevėžiškių tarme madingomis politikos ir globalizacijos temomis diskutuojantys fabriko darbininkai iš Gregory Burke`o pjesės "Gagarino gatvė"? Spektaklio eskizo režisierių Joną Vaitkų nustebino šio jauno britų dramaturgo nuovoka apie politiką. "Ši pjesė vaizduoja tokius žmones, kuriems socialinis ir politinis gyvenimas yra svarbesnis už kitą, vidinį gyvenimą. Jie galbūt net nenumano apie tą kitą lygmenį, - sako režisierius. - Todėl pjesė tamsi, beviltiška, atbaidanti bet kokį norą dalyvauti socialiniame gyvenime. Stebina tai, kaip realistinė, net buitinė kalba apie visokias smulkmenas išaugina šiurpą keliančią Piktybės gėlę."

Smalsu, kaip su nepaprastai keista apokaliptine Caryl Churchill pjese "Toli" (ją, beje, "Royal Court" teatre yra pastatęs Stephenas Daldry) susidoros Oskaras Koršunovas, kokių pokštų iškrės "Keistuoliai", pristatysiantys Jurgio Kunčino pjesę "Stogas", kuri puikiausiai gali reprezentuoti autoironišką "lietuvių atsaką". Jam atstovaus ir Monika Kutkaitytė, kurios pjesės "Aš gyvenu kitame name" skaitymą rengia Ramunė Kudzmanaitė. Intriguojantis turėtų būti ir Conoro McPhersono "Švento Mykolo" skaitymas. Kol kas žinoma tik tiek, kad teatro kritikams, bijantiems tamsos ir vampyrų, į jį geriau neiti.

"Meno forte" kiekvieną rytą vyks susitikimai su užsienio bei lietuvių trupėmis, taip pat "Volcano", "Frantic Assembly" ir George`o Dillono kūrybinės laboratorijos. O birželio 12 d. 10.30 visi scenos menų vadybininkai kviečiami į susitikimą su Britų tarybos Scenos menų departamento dramos ir šokio projektų vadove Sally Cowling bei Britų tarybos Atvežamųjų menų departamento atstovu Nelsonu Fernandezu.

Parengė Ramunė Balevičiūtė