Dailė Pavasario impresijosAloyzo Stasiulevičiaus tapybos paroda "Rojaus kalno" galerijojeGiedrė Milkevičiūtė
Šešiasdešimtmetis dailininkas kasmet surengia po personalinę parodą. Jų būta jau per trisdešimt. O kiek pasaulio šalių apkeliavo Aloyzo Stasiulevičiaus darbai, sunku ir suskaičiuoti. Jie garsina Lietuvos vardą žymiuosiuose Rusijos, Italijos, Vokietijos, Jugoslavijos, Latvijos ir net Jungtinių Arabų Emyratų muziejuose bei galerijose. Spalvingą ir šiek tiek netikėtą savo darbų parodą "Pavasario impresijos" dailininkas surengė sostinės "Rojaus kalno" galerijoje, kuri įsikūrusi šalia neseniai Užupyje pastatytos didžiulės angelo skulptūros. Pakalbintas dailininkas prisipažino, kad jį iš tiesų labai žavi pavasaris, jo ryškios ir sodrios spalvos. Todėl ir parodą pavadino "Pavasario impresijos". Urbanistinių, griežtomis ir ryškiomis linijomis pasižyminčių paveikslų meistras buvo lyginamas su kompozitoriumi, kuriančiu miestų simfonijas. Tapytojas liko ištikimas ir miesto temai, bet pastaruoju metu jo kūryba pasikeitė, atsirado Visatos galybės, žvaigždynų temos, o šioje parodoje, kaip ir dera "Rojaus kalno" buveinei, eksponuojami ir angelų paveikslai, nutapyti kilniais baltų arba mėlynų spalvų tonais ir pustoniais. Ar pavasaris - Jūsų mėgstamiausias metų laikas? Žavūs visi metų laikai, bet pavasaris ypatingas savo spalvų ryškumu, įvairiaspalviais žiedais, kurie nežavi nebent aklo žmogaus. Pavasaris paprastai būna susijęs su viltimis, svajonėmis, siekiais gyventi prasmingiau ir gražiau. Pavasaris - toks metų laikas, kai norisi, kad ne tik tavo, bet ir kitų širdyse būtų šventė. Mano darbuose ir išryškintos spalvos bei nuotaikos, kurios žmogų kelia virš pilkos kasdienybės. Juk mūsų gyvenime tiek daug visokių dejonių, skundų, nepasitenkinimo. Gaila, bet mes nemokame švęsti, nemokame džiaugtis. Daugeliui žmonių svarbi tik materialioji gyvenimo pusė. O gamta nesiskundžia savo likimu. Nesvarbu, kokia sunki buvo žiema. Ateina pavasaris ir vėl viskas atbunda, žydi, žaliuoja, geltonuoja, kaip tos pienės ar tulpės lauke. Ne taip seniai sukūrėte antrąją šeimą, susilaukėte dukrytės. Ar šios gyvenimo permainos turėjo įtakos Jūsų kūrybinei nuotaikai? Nuotaikai galbūt ir turėjo, o pačiai kūrybai kažin. Kuriu paveikslus jau daugiau kaip keturiasdešimt metų. Eidamas kūrybos keliu, išbandai daug ką. Būna ir atradimų, ir pilkų dienų, ir džiaugsmo, susijusio su įvairiais gyvenimo įvykiais bei permainomis, pagaliau net ir su metų laikų kaita. Tai visiškai natūralu. Svarbiausia, kad tas kūrybos kelias, nors ir vingiuodamas, vis dėlto kiltų aukštyn. O kritimai ir pakilimai kūryboje dažnai yra susiję su asmeniniu gyvenimu. Nieko nauja nepasakysiu, kad kūrėjui labai svarbu, kai šalia yra mylintis ir suprantantis jį ir jo siekius žmogus. Man toks žmogus dabar yra Aušra. Šiandieninės dailės kontekste, kai galerijose daug jaunų, modernistinių kūrėjų darbų, Jūsų paveikslai atrodo labai šiuolaikiški. Jūsų darbai tinka šiandieniniam interjerui. Juos galima pamatyti ir valstybinėse įstaigose, bankuose ir kolekcininkų namuose. Esate senosios dailininkų kartos atstovas. Ar nebaisu, kai jaunimas lipa ant kulnų? Kiekvienas kūrėjas, nesvarbu, jaunas ar senas, turi atrasti savo nišą margoje šiandieninės dailės mugėje. Manau, kad kūrėjų negalima skirstyti pagal amžių. Yra meistrai ir pameistriai. Tapti meistru nėra lengva, tai ilgų metų darbas, nes reikia suformuoti savo mąstymą, savo stilių. Būna, aišku, ir išimčių. Bet juk genijai gimsta nedažnai. Manau, kad sunkiau yra ne tapti meistru, bet ilgiau išlaikyti šį vardą. Todėl Lietuvoje pameistrių daug, o meistrus galima suskaičiuoti ant pirštų. Ar pakylėtas žvilgsnis į žvaigždes ir angelų tema reiškia, kad pasikeitė Jūsų kūrybos credo? Gal bandote pabėgti nuo realybės? Nuo realybės, kaip ir nuo savęs, pabėgti sunku, bet kūryboje viskas įmanoma. Jau minėjau, kad menininką nuo ne visada linksmų realijų ir gyvenimo skaudulių gelbsti jo mūza. Ji mane kelia aukštyn į Visatos erdves. Dangus - tai dar neištyrinėta žemė, tai terra incognita. Norėčiau, kad žmonės dažniau žvelgtų į dangų. |

ATGAL
SPAUSDINTI