Tarp šešėlių

Sigitas Staniūnas. "Plaštakė". 2002 m.

Sigito Stasiūno tapybos paroda "ARTeritorijoje"

Šiuolaikinio meno ir dizaino galerija "Arteritorija", neseniai Kaune pradėjusi veiklą žinomų menininkų Algimanto Aleksandravičiaus, Vytauto Žaltausko, grupės "Post Ars" ir kitų projektais, ir toliau pasirengusi dirbti ne mažiau ambicingai. Šiuo metu baltose erdviose salėse greta Vienybės aikštės karaliauja Sigito Staniūno paroda "Tarp šešėlių", lydima specialiai šiems paveikslams autoriaus parinktos muzikos.

Vilnietis S. Staniūnas, maždaug prieš dešimtmetį baigęs Vilniaus dailės akademiją, yra žinomas ne tik kaip tapytojas, bet ir kaip specifinės vietos instaliacinių projektų autorius ar dalyvis, grupės S.E.L. narys. Jis yra tipiškas naujosios lietuvių dailininkų kartos, besiorientuojančios į tarptautinę meno areną ir nepripažįstančios sėslaus gyvenimo, atstovas. Turėjęs galimybių po keletą mėnesių kurti Indonezijoje, Danijoje, Suomijoje, dailininkas šiuo metu Kaune eksponuoja lietuviškajai mokyklai gana tolimą, stiprių transcendentinių potyrių užtaisu pasižyminčią tapybą.

Plačiuoju meno raidos požiūriu S. Staniūno tapyba nėra alternatyvus ar nežinomas reiškinys, nors vietinėje terpėje ir žadina diskusijas. Jo tapybos vizija veši nūnai menkai populiaraus XIX a. romantizmo ir simbolizmo lauke. Todėl įsikibusiems tiek tautinės lietuvių tapybos mokyklos, tiek ir postmodernizmo principų ji gali būti sunkiai priimtina. S. Staniūnui aktualu globalūs dalykai: tapyboje jis siekia apmąstyti, sujungti Rytų ir Vakarų kultūras, atskleisti joms bendras mistines tiesas. Jį domina mito sampratos skirtumai ir panašumai, nevienodos to paties įvaizdžio ar spalvos reikšmės Rytų ir Vakarų pasaulyje ir juos siejantys dalykai.

Sigitas Staniūnas. "Vakaro gėlė". 2002 m.

Tapybos darbuose dominuoja peizažo vaizdai, papildomi mįslingomis vienišomis figūromis. Gamtos stichijos, ypač geltona saulės šviesa ar mėlyni jūros vandenys, tapomi su kvazireliginiu užsidegimu. S. Staniūnas suteikia gamtos vaizdui paslapties nuotaiką, intensyviu tapymu tarytum bando susivienyti su neapčiuopiamais gamtos reiškiniais - šviesa, atmosfera. Taigi nieko nauja: menas šimtmečiais siekė ne tik grožio, bet ir dvasingumo, besiribojančio su mistiniais potyriais ir alchemija. S. Staniūno kūryba šliejasi prie šių versmių. Jo drobėms būdingas painus, bet postmodernaus pasaulio žmogui malonumą teikiantis derinys: barbariškas geltonos bronzos potėpių puošnumas ir ikonografiškai tradiciškos vyrų, moterų, beždžionių figūros, induistinės svajonės ir prerafaelitiškas liguistas moterų-gėlių grožis, o viskas kartu alsuoja sodriu dekadentišku simbolizmu.

Iš patį tapybos procesą garbinančių ir apie savo kūrybą nemėgstančių kalbėti lietuvių tapytojų jis išsiskiria aiškiu savo kūrybinių idėjų ir tikslų artikuliavimu. Dailininkas teigia siekiąs "sukurti mistinį, romantinį energetinį lauką". Savotiškas tas dailininko noras būti šamanu, bet jo paroda "Arteritorijoje" vis dėlto suteikia netikėtų estetinių, nebūtinai mistinių, potyrių tiems, kas jų ieško.