"Fickaraldo" dienoraštis

Tęsinys. Pradžia Nr. 21

Vasario 3 d.

Naktį taip gausiai lijo, kad dabar laivas jau gali plaukti ilgesnes atkarpas. Nufilmavome kelias scenas ant "Molly Aidos 2" denio. Filmuojant Jasoną ir mane, "Aida" netikėtai atsidūrė sraunumoje tarp stačių uolų. Iškart pasigirdo šūksmai, ėmė tratėti motorai, kilo sumaištis denyje. Juste pajutome, kad laivas pavojingai artėja prie uolų, bet nei Jasonas, nei aš nepalikome posto, dirbome toliau. Tada Herzogas prieš mūsų nosis ėmė vedžioti nešiojamąją kamerą ir sušuko: "I must stage an exciting accident!" (Turiu būtinai nufilmuoti nelaimę!). Kad užfiksuotų būsimą katastrofą, jis su operatoriumi Mauchu pasileido ton pusėn, kur laivui grėsė ištikšti į uolą. Tenka pabrėžti ne tai, kad tik per plauką išvengėme nelaimės, o tai, kad Herzogui vėl šovė į galvą "inscenizuoti" pavojų. Grėsmei praslinkus, mudu su Jasonu tik susižvalgėme. Jasonas liūdnai šyptelėjo: "He would have staged our fuckin` death" (Jis būtų nufilmavęs mūsų suknistą galą).

Vakar ežere nuskendo jaunas indėnas. Versija: menką jo laivelį apvertė mūsų greitaeigis kateris. Kadangi tas vargšas plaukti nemokėjo, tai ir nuskendo. Vėliau pasklido kalbos, kad vos luotui apsivertus viršum jo praskriejo paties Herzogo kateris, palydėdamas nelaimingąjį į amžinosios medžioklės šalį. Po vakarienės, sakydamas privalomąją kalbą, su liūdesio gaidele Herzogas pareiškė girdėjęs, kad skenduolis (!) dar šįryt iškilmingai atsisveikinęs su savo žmona, įteikęs jai kelis jam nebereikalingus daiktus. Jis, girdi, nujautęs mirtį ar netgi pats nusižudęs.

Vasario 9 d.

Praslinko savaitė. Drėgmę spėjo pajusti visi sąnariai ir inkstai. Mickas ir aš lenktyniaudami pučiam iš savo ertmių gleives. Jasonas pastebimai papilnėjo, mano galva, jis vartoja per mažai skysčių. Mickas sakė, kad Jasonas daugelį metų vergavęs alkoholiui, todėl ir atrodąs vyresnis nei 58-erių, o jau ir ne itin paslankus.

Visi mano daiktai spintoje sudrėkę, drabužius ir skrybėlę aptraukė pelėsis. Nemaloniausia yra rytais vilktis šlapia kapitono uniforma, pakaitalo aš neturiu. Kai pasiskundžiu, Herzogas striukai atšauna, kad po dešimties minučių ir antras kostiumas būtų šlaputėlis. Bepigu jam kalbėti. Kasryt jis rengiasi vis naujais, santykinai sausais drabužiais.

Nuotaika šiaip sau. Visi norėtų kuo greičiau dingti iš čia. Mudu su Jasonu pritaikėme naujus žodžius "Oh, bongo, bongo, bongo, I don`t want to leave the Congo" melodijai:

Oh, bongo, bongo, bongo,

I don`t want to pass the pongo,

Oh, no no no no no!

Bingle, bangle, bungle,

I`m not happy in the jungle,

Herzog, stop the show!

Nuolat traukiam šią dainelę, ilgainiui ji tapo tarsi filmo himnu.

Ketvirtadienis netikėtai tapo laisvadieniu. Saxerio išvarymas pasirodė besanti Pyro pergalė, nes iš tikrųjų visos materialinės gėrybės, o pirmiausia abu laivai, priklausė jo žmonai. Herzogui nebeliko nieko kito, tik šliaužioti prieš Saxerį keliais ir maldauti atleidimo. Iš pradžių abu tarėsi susitikti Ikitose, bet vėliau nusprendė pasimatyti pusiaukelėje, Pukalpoje. Herzogas vežėsi lapą su visais filmo komandos perujiečių parašais. Ir ne tik su jais - maldaudami Saxerį sugrįžti, savo nykščių atspaudus ant sąrašo padėjo ir dauguma kaimyninės stovyklos indėnų. Suminkštinti Saxerį kuo puikiausiai pavyko, penktadienį Herzogas parsiskraidino jį iš Sebahujės.

Visą savaitgalį - filmavimas naktį. Scena laive. Joje dalyvavę indėnai tiesiog stulbino drausmingumu. Pastarosiomis dienomis išdrožiau visą šachmatų figūrų komplektą, o vakar dar ir penketą lošimo kauliukų. Mano figūros įkvėpė Herzogą: jis nusprendė, kad nuo šiol aklasis kapitonas nebesikarpys kojų nagų, o droš šachmatus - šitaip, girdi, jo aklumas labiau krisiąs į akis.

Poryt filmuosime sceną medyje, ant jame įrengtos platformos. Herzogas parodė man gal 30 m aukščio džiunglių milžiną. Indėnai padirbo kopėčias - visi skersiniai surišti lianomis. Beveik pačioje viršūnėje įrengta 4x4 m dydžio platforma. Herzogas apjuosė mane apsaugine virve, ir mudu abu užlipome aukštyn. Ten jis man išdidžiai parodė iš tokio aukščio matomas abi upes. Viena svarbiausių priežasčių filmuoti čia buvo ta, kad akivaizdžiai skyrėsi abiejų upių vandens spalva. Per gūbrį iš netinkamos navigacijai upės laivas turėjo būti pervilktas į kitą. Heraklio žygio vertos pastangos. Vilkti tris šimtus tonų sveriančią "Molly Aidą 2" buvo pasitelkti penki tūkstančiai indėnų.

Herzogas vylėsi, kad šis nepaprastas nuotykis pateks į kino istoriją. Pasiteiravau jį, kam gi bus įdomu žiūrėti, kaip ekrane daugmaž 10 cm/val. greičiu juda tas laivas. Paprastai tokiais atvejais filmuojami modeliai. Bet įprasti dalykai jam, žinoma, atrodė atgrasūs. Atkreipiau jo dėmesį ir į tai, kad skirtingų spalvų upes nuo platformos nufilmuoti būsią labai sunku. Šitą sudėtingą sceną kuo puikiausiai būtų galima nufilmuoti už poros kilometrų nuo Ikitoso, prie vieno Amazonės linkio, ir šitaip sutaupyti šimtus tūkstančių dolerių. Prisipažinsiu, jaučiau šiokį tokį malonumą, badydamas Herzogo nosį į tokias akivaizdžias žioplystes. Manau, jis mielai būtų išmetęs mane iš to medžio, tik aš dar buvau jam reikalingas.

Visiems susirinkus, Herzogas paskelbė, kad rytoj bus filmuojamas kopimas į platformą. Į medį lipsią Jasonas, Mickas, aš, mūsų meksikietis milžinas Miguelis Angelis Fuentesas ir Martinas. Toliau bus filmuojama jau iš platformos. Čia žodžio paprašė Jasonas. Jis tvirtai pareiškė nė už ką nelipsiąs į tą prakeiktą medį. Tada Herzogas priminė jam sutartį, kurioje pažymėta, kad aktorius informuotas apie rizikos faktorių filmuojant džiunglėse. O gal Jasonui reikia šalia medžio įrengti liftą? Dabar Jasonas jau neištvėrė ir pratrūko. Jis, Jasonas, per savo karjerą suvaidinęs šimtus rizikingų scenų, jis ten žuvęs, miręs, buvęs sušaudytas, pakartas, pasmaugtas, ketvirčiuotas ir suknežintas, bet nuo viso to jam nė plaukas nuo galvos nenukritęs. Jei Herzogui, tam suknistam naciui, žūtbūt reikalinga toji platforma, tai tegul jis daro taip, kaip darytų visi, - filmuoja platformą penkių metrų aukštyje, o "svaigią aukštumą" įmontuoja vėliau. Jei taip nebus padaryta, jis nesifilmuosiąs. Šitaip taręs, Jasonas apsisuko ir nuėjo. Hercogas nublyško: "Jis bailys, jis tiesiog bijo!" Pagyriau jo "diplomatinį lankstumą". Nieko nesuvokdamas, Herzogas pasižiūrėjo į mane. Jeigu jis tą medį būtų parodęs Jasonui taip, kaip vakar parodė man, tariau, jei aktorius būtų pats įsitikinęs, kaip paprasta ir patogu į jį užlipti, tuomet Jasonas veikiausiai būtų leidęsis prišnekamas. Betgi šūkauti ir reikalauti šito prie visų - nei šis, nei tas.

Vėlią popietę sėdėjau terasoje ir spoksojau į Jasono bungalą. Jis sėdėjo verandoje ir skaitė. Pagalvojau, kad reikėtų užsukti pas jį, tik staiga pamačiau, kaip knyga iškrinta iš Jasono rankų, o jis susvyruliavęs verčiasi žemėn su visa kėde. Puoliau bėgti prie jo. Sąmonės Jasonas nebuvo praradęs, tik murmėjo, kad jam susisukusi galva. Nuskubėjau pas Saxerį pranešti apie Jasono negalavimą.

Kitąryt buvo paskelbta, kad Jasonas išvykstąs. Priešpiet šaukiamas visuotinis susirinkimas. Nežinia dar, kaip čia viskas eisis toliau.

Kaip ir buvo skelbta, popiet Herzogas "kreipėsi į tautą", įtampa dar labiau išaugo. Kai jis šitaip pasipučia, išties nejučia pagalvoji apie Hitlerį: "Atsižvelgdamas į sveikatos būklę, aš nusprendžiau poną Jasoną Robardsą išsiųsti į Jungtines Valstijas!" Rytoj, filmuojant sceną medyje, Jasoną dubliuosiąs Jounod. Tuomet būsianti savaitės ar net dešimties dienų pertrauka. Viską išsakęs, Herzogas, kaip paprastai, "paguodė": girdi, šįryt ano skenduolio brolis jau vedęs jo našlę. Jaudinanti istorijos pabaiga.

Vėliau Herzogas su Mauchu lėktuvu apsuko kelis ratus apie įžymųjį medį, netrukus tas pats orlaivis išskraidino ir Robardsą. Gal jau į amžinybę?

Kitąryt atsikėlęs, einu į "restoraną" pusryčiauti. Traukiu pro Micko bungalą. "Mickai! - šaukiu. - Come on, laikas į medį!" Tyla. Galop duris praveria prislėgta Jerry Hall ir tyliai sako: "Mick is sick! He`s got a fever" (Mickas serga, karščiuoja). Palinkiu sveikti ir skubu pakrantėn, kur visi jau laukia valtyje. "Kur Mickas?!" - šaukia Herzogas. "Mick is sick!" - mėgdžioju Jerry. "Ką reiškia serga? - nenurimsta Herzogas. - Jis šiknius, paprasčiausiai drebina kinkas! Jis bijo!" - "Gal ir bijo, - sakau, - tačiau baimė irgi liga. Kai bijai, tave palieka jėgos, ir tu esi ligonis." Įlipu valtin. Koks gi skirtumas, karštinė ar baimė? - galvoju. O gal Mickas nusprendė, kad jei Herzogas surado dublerį Jasonui, tai tegul randa ir jam. Ko plėšytis? Herzogas įsako plaukti ir vis dar plūstasi: "Tas bailys, tas kinkadrebys! Teks ir jam pasidairyti dublerio."

Priplaukiam vietą, kur laivas bus tempiamas per gūbrį. Žąsele kylame prie medžio. Pirmasis į jį kopia Miguelis Angelis. Jei lianos išlaikys jo svorį, kitiems nebėra ko baimintis. Jam iš paskos lipa Herzogas, Jounod ir aš. Lipti paprasta, nejaukus, bent iš pradžių, tik džiunglių milžino siūbavimas. Po mūsų lipa Resortesas, paskui Jounod draugužė Silvia, kurią aš pasiūliau į Jaggerio dublerius, jos figūrėlė tokia pat vaikėziška kaip ir Micko. Ankstesnėje scenoje galvą nuo lietaus Mickas buvo prisidengęs didžiuliu lapu. Po juo savo raudoną kuodą galės slėpti ir Silvia. Davęs paskutinius nurodymus, Herzogas keberiojasi žemyn, skuba į oro uostą, kur sės į sraigtasparnį ir atskris mūsų filmuoti.

Kol jis skuba, mes, penki aktoriai bei dubleriai, tupime pačioje medžio viršūnėje įrengtoje platformoje ir laukiame. Nė vienas nepagalvojome apie tepalą nuo vabzdžių, dabar jie, rodos, suris mus gyvus - jų čia tūkstančiai, daugiausia įvairiausios sparvos ir bimbalai. Laukiam nesulaukiam sraigtasparnio su Herzogu ir Mauchu.

Ir kaipgi galėjome žinoti, kad praėjusią naktį tarp Peru ir kaimyninio Ekvadoro kilo karas. Žadėtasis karinis sraigtasparnis buvo pasiųstas ne mums, o į mūšį. Medyje praslenka dvi valandos. Buvau pasiėmęs gabalėlį kietmedžio - medinio peilio laiškams nuolaužą - jį visąlaik ir drožinėjau. Pagaliau išgirstam motoro ūžesį, tik išvystam ne sraigtasparnį, o mūsų hidroplaną. Operatorius Mauchas, prisirišęs lynu ir kiek įmanydamas persisvėręs pro liuką, bando iš kuo arčiau "paimti" medį, kuriame sėdime. Tik jei iš sraigtasparnio tai būtų vieni juokai, tai iš hidroplano, kaip pasirodė, beveik neįmanoma. Pilotas bandė prisiartinti gal penketą kartų, bet nieko iš to neišėjo.

Dabar jau susivokiau, ko siekia Herzogas šia scena medžio viršūnėje. Kartą jis jau buvo įaudrinęs kino pasaulį su plaustais filme "Agirė". Ekrane - kaukianti ir staugianti upė (gal ir ten Urubamba?), kuria iš tolo artėja plaustai. Žiūrovas tiesiog laukia, kada jie ištikš į uolas, ir klausia savęs, ar ant plaustų apskritai gali būti koks nors žmogus. Tada išvysta judančias figūras, žavisi gyvybe rizikuojančiais sielininkais. Visą tą laiką kameros akis neatsiplėšia nuo plaustų. Kaipgi įmanoma visa tai nufilmuoti? - stebisi žiūrovas. O plaustams dar labiau priartėjus, iš nuostabos akys tiesiog iššoka ant kaktos: čia gi tikri aktoriai! Žiūrovas atpažįsta ir Klausą Kinski, ir storulį Peterį Berlingą. Fantastiška! Toji scena įėjo į naujojo vokiečių kino istoriją. Čia kinas tapo jau nebe apsimetinėjimu ar iliuzija. Herzogas niekad nedvejojo sudarydamas savo bendradarbiams išties pavojingas situacijas, tikrai, kartais jis netgi išdrįsdavo rizikuoti jų gyvybe.

Tad ir "Fickaralde" buvo siekiama panašaus efekto, nors mes jautėmės nepalyginti saugesni nei anie sielininkai. Įspūdingai turėjo atrodyti jau vien iš sraigtasparnio nufilmuotos džiunglės ir prie žiūrovo vis artėjantis džiunglių milžinas. O tuomet jau atpažįstami ir aktoriai - Robardsas, Jaggeris, Adorfas! Efektas veikia tik tuomet, kai nėra jokio montažo, kurį žiūrovas atpažintų. Tuomet scena pasidarytų banali. Nebeliktų nei tikros baimės, nei tikros įtampos. Visa tai man atėjo į galvą stebint, kaip bergždžiai prie mūsų viršūnės bando prisiartinti hidroplanas. Galop jis atsisveikindamas pamojavo sparnais ir nuskrido.

Ėmėme leistis ir mes, džiaugėmės galėdami pagaliau ištrūkti iš vabzdžių pragaro. Resortesas ir Silvia prisitvirtino virvėmis, aš leidausi priešpaskutinis. Mažytis nuotykis: paskui mane leidęsis Jounod panoro atsikratyti Jasono skrybėlės. Norėjo sviesti, bet pamanė, kad ji gali įstrigti lapijoje, pasiek ją tuomet, kad geras. Į skrybėlę reikėjo įdėti kokį nors svorį, bet ką? Šveicariško peilio man pagailo, tad padaviau jam gabalą juodmedžio, kurį vis drožinėjau. Skrybėlė nusklendė žemyn, tik likus gal penkiems metrams apsivertė, medgalis iškrito ir pataikė Migueliui Angeliui į skruostą, šis kaipsyk užvertęs galvą žiūrėjo į viršų. Skruostas kiek sukraujavo, aš atsiprašiau, bet, atvirai pasakius, pernelyg nesikrimtau. Kai ėjom prie medžio, milžinas mane jau nebe pirmą kartą suerzino. Į kalną jis nešėsi tik mažutę savo kamerą, o prieš jį kopusi drabužininkė Sara vilko sunkiausią krepšį su kostiumais. Neištvėręs paėmiau jos krepšį ir užsimečiau ant laisvo peties - ne tiek užjausdamas Sarą, kiek norėdamas pamokyti milžiną, tik jis, rodos, šito net nepastebėjo.

Grįžus stovyklon užklupau Micką ir Jerry kraunančius savo daiktus į katerį. Net aiktelėjau iš nuostabos, o Mickas atkirto, kad jis nieku gyvu nesirengiąs čia laukti, kol sugrįš Jasonas. Verčiau tai darysiąs Limoje, o dabar turįs baisiausiai skubėti, kad nepavėluotų į lėktuvą. "Tada ir aš plaukiu", - išsprūdo man. "Gerai, - sutiko Mickas, - bet jei ketini krautis daiktus, aš nelauksiu. Negaliu prarasti nė minutės." Tik akimirką svarstęs, šokau į katerį ir pasakiau: "Plaukiam". Po valandos hidroplanu jau kilome aukštyn, pilotas, beje, buvo kitas. Jis pasakojo kartą sudaužęs savo lėktuvėlį, kai užkliuvo už futbolo vartų, kuriuos indėnai buvo pasistatę nutūpimo take. Jo draugui baigęsi dar liūdniau - tame pačiame take jis trenkęsis į asilą, išdygusį lyg iš po žemių. Už mano nugaros sėdėję Mickas ir Jerry per visą kelionę nepratarė nė žodžio. Micko veidas atrodė sutinęs, o sloga dar smarkesnė.

Nusileidome pasipildyti degalų Atalajoje. Iš ten pasukome į Pukalpą. 18.30 iš čia turėjo pakilti "Aeroperu" lėktuvas į Limą. Jis kaip visada vėlavo, bet mes tik džiaugėmės, kad jis suvis pasirodė. Pusę dešimtos jau leidomės Limoje.

B.D.