Jolanta Sereikaitė

Dž. Barysaitės nuotr.

Svečiai

Po to aš įsikuriu fotelio tuščiame laike
už lango tvenkiasi Vilnius pamišęs devynaukščiais
Devyngalvio slibino portretai mosikuoja debesų akiduobėmis
mano lėkštėje žuvis ir pupelės - tu valgai nedaug
maitiniesi beveik oru, kaktusas už nugaros
neria spyglių megztinius. Jis stovi ne vietoje
"Šis paveikslas pernelyg erotiškas, aš nukabinau
tas mėsingas lūpas, sukėlusias erdvės pasiutimą,
nes jai tetinka dangiškas rojuje pražydęs juokas.
Čia per daug vietos vienam žmogui,
pirtis, kurios kol kas nenaudoju." Gėlių lapai stebi
mane medituojančią ant kilimo į Satjaloką, auksinį
Indijos miestą. "Vištą reikia mokėti paruošti, ritualai
panaikinantys skausmą, pusiau apsėstas šviesos jis
tyrinėja kinų lazdelėmis vieną pupelę. Lyg reikia čia mums
egzotikos - Lietuvoje išsivadėjusi vietinė mitologija,
o gal dvasios apdangalai nusinešiojo ir išbluko,
pernelyg daug skalbti. "Informaciją reikia tikrinti."
Didžiuliame ekrane pilstoma apie terorizmą:
"Bet ar tie kurie pakelia ginklą nuo jo ir nežūsta,
mus mokė kitos išminties, gyventi kitaip: baimė
gimdo baimę, o neapykanta - neapykantą ir taip begalinis
samsaros ratas nenori sustoti." Kai būnu pernelyg pikta
jis apauga mane gličiais moliuskais ir grimztu į savęs
liūną. "Galvok ką sakai, o kalbamės ne tiek daug."
Paveikslų pavidalai arbatoje skęsta - gražūs vaizdai naktį,
apmūsijusių ambicijų klane. Dar neįteikiau tau dovanų.
Reikia užbaigti darbus. Geltonis danguje įsitempia,
vaškas skaidosi ruožais nužengęs iš per aukštai.
Paprasta: nesupaprastintas kalnas ir televizorius, kalnas
neina pas televizorių kaip mahometas - jis kabo virš jo.
Filmai nesirodo šiaip sau reikia nuspausti mygtuką,
išdek iš vidaus elektriniu fakelu prasiveržusi
begalinio savęs atspindėjimo vaisiai pernokę
sirpsta ant sienos paveiksle. Kinų lazdelėmis valgoma
lėtai, sutelkus dėmesį į langą, mane, augalus ir paveikslus
kurie tėra svečiai arba tavasis tęsinys.
Ar aš ne svečias, kokios mano pareigos?

Kaukolė sidabrinėj dėžutėje

Šventieji privalo neatsibusti,
Kad negirdėtų mūsų įkyrių maldų:
Kartais sunku jas išpildyti.
Sidabro gelmėse apgaubta vatos
Ji tarsi moliuskas, smegenys ištirpę
Ir karūna teliūdi mąstydama kas čia:
Šventas Kristoforas ar tik anonimas,
išplėšta akimi spoksantis į Dievą,
tiek amžių praradęs kūną,
malonumų rate su deimantais
įspraustas į juvelyrinį karstą.

2001 m. rugpjūtis, Kroatija

Nehaj tvirtovė

Šiurkšti gamta akmenimis dangstosi,
Tas išblukęs debesis nutupia ant tvirtovės,
Pagrobtų sienų, ženklai atidengia netikrą
Šių mūrų kilmę: mišios tapo kariauna,
Kuri netveria savo kailyje išstačiusi pabūklus
Prieš jūros turkį, būsimų antpuolių miražą,
Tampantį smalsumu, sutekėjusiu į kavos
Puodelius. Eksponatai atveria tik tai,
Kas apie juos parašyta, dirbtinė amžinybė
Sujaukė dulkes ir kelias į uolų viršūnes
Vingiuoja į save užmiršdamas keliauninkę
Prasibasčiusią visą dieną, ši viešnagė -
blankus judesys istorijos vežime.

2001 m. rugpjūtis, Kroatija

Devintieji vartai
(R. Polanskio filmas)

Kelias slypi graviūrose, raidžių miražai
Atveria painią įėjimo geometriją,
Ištikimieji kuo nors paperkami: visagalybės iliuzija,
pavogtu rojumi,
bet prieš tai verčiami apsvaigti nuo savo smalsumo.
Ištakos laužo pelenuose, raktas kitoje rankoje,
besibraudama per giliai bijoki atvirų kortų netikslumo,
ypač kai jos priešiškos, raibuliuojančio vandens paviršiuje
teiginys persidėsto į paneigimą, tiesės sukaustė žmogišką
būtybę:
automagistralės - vaiduoklių privilegija.
Raitytis tegali sidabrinis žaltys praradęs po orgijų išmintį:
Tapęs tyrinėtoju, dangstosi disertacijomis
Apie prarastų malonumų kolekciją,
Uždanga neregima - sunku apčiuopti jos veikimo ribas,
Chameleoniškų vyzdžių smaragdas negydo, bet tiria:
"Aš ne viską žinau, ieškok kelio pats",
Po šito žvaigždžių ir žvakių karnavalo slepiasi
aštuoniolikto arkano atšvaitas -
Neapsisprendimas visada kelia baimę, lyg galia kiekvieną
Patyrimą pavertusi atvaizdu, o paskui sudėliojusi viską į vieną
Sumontuotą troškimą.
Vienintelis tabu kurį pažeidžiau: išsiblaškymas, tačiau
Tie, kurie tikėjo einantys keliu, iš tiesų plūduriavo
Apgauti savo pastangų ir tikslo.

2000

Kalinių sala

Slaptas vaizdų sambūris: jūroje
Tyso grūdėtas salos kaulas, apleista čia viskas
Iki galo nuogumas negali būti atskleistas:
Tuščiuose namuose gyvena tik ožkos. Išvynioki
šį vaizdą iš sąnarių savo, išsimaudžiusi cikadų garse:
Tikriausiai tai jos mus suglumino, nors daug kas
Iš grupės manė: ne žiogai, jie įstengia svirpti tik vakare,
Bet ar ne akmenys, išrašyti uolų raumenys spokso
Į pėdas, o čia "Dugnas žymiai gražesnis, yra ir aštuonkojų
Ir jūros žvaigždžių." Plastmasinis pelekas ne irklas ir ne
Arklas vandens dirvai, apsmurgę mūsų svajonės tereiškia
iškeistą "Stela Maris" į lietų. Gamta nevaisinga ir jo nebūna
per daug. Šnarpšdamas sūrumu kateris plaukia
apie titanų įsmigusią kuprą, nesibaiminu: įdegio kremas
saugo mane tarsi veidrodis nuo saulės piktumo
ir laiko pleište įžvelgusi bangą pabėgusio vagies akiduobė,
seka pati save: šį mirusį miestą lyg sargybinis
cikadų garsų išmintis naršanti nuolat.

Prie Adrijos

Išvengiu susidūrimo su savimi, kai žengiu
Į kranto terasą, kalcitas apglėbęs uolą,
Pridengęs jos pilką nuogybę rausvo šilko kristalais,
Galiu išlenkti taurę su vėju, ilgiuosi to kuris toli,
Bepročiai atsiveria saulės nuodingam švytėjimui:
Ant savo kūno tepdami kremą lyg šarvus,
Slėpdamiesi nuo ozono skaudžių įkandimų.
Jūros ežiai prisiklijavę spygliais prie akmenų
Priartėjo prie senesniojo mūsų, kurio vis vengiame.
Paprastumas paliečia vandens plunksnomis uolą,
Purslų adatėlių storaodė pakrantė net nepajunta.
Plaukų varis nusineria tarsi Šagrenės oda,
Tapęs žiūrinčių į jūrą, kurios akli saulėlydžiai
Kosėja tumulais, kol sulydo salas su horizontu:
Taip po truputį kvailėjama, įsivaizduojant save
Kaip deivę, kuri nusigręžė nuo pažinimo,
Užsimetusi kaulėtą akmenų užsispyrimą
Sau ant įkaitusios prietaringos galvos. Tegul
Visi vakarieniauja vogdami Adrijos kūną:
Aštuonkojus ir moliuskus pagardina vynu,
Pulsas pamėlęs katerių vėžėse, suprojektavęs
Raukšles į apsnūdusius švyturius. Šios poilsio
Lenktynės teprimena senėjimą, kurio nenorime matyti.

Tarsi ugnis

Neišsigąsk savo balso
tapk išmintinga tarsi ugnis
deklamuojanti savo eiles,
liepsnų nusileidimas į žalią akių gelmę
langas žvejoja žvaigždžių karavano ilgesius
triukšmas virtęs čiulbesiu ir tu
nebežiūri "Žvaigždžių karų" be manęs
ir nieko naujo nebesistengi atrasti

R2 važiuoja dykuma, o čia medžiai
girgžda kerpių mezginiais, tarsi peiliai
atspindžių rykštės neria į ežerą
automobilio sidabras išblukęs
lyg į dieną išvytas mėnulis tapęs
dangaus juokdariu. Vėl maišai dieną su naktimi,
nepažinimo sausroje apskaičiuojama saulė
efemeridėse paslėptas laukimas
vanduo pakeičia veidrodžius

pušis svaigsta ore, sliekai ir kankorėžiai
purena dirvą kaip ir kiekviena šiukšlė
radus sau vietą, minties vingiuose
nukabini vaizdus iš stebėjimo salių
kai viskas susilieja į vieningą geismą
kai visi ištarti žodžiai
netenka pavidalų.

Metamorfozės

Mes tarpstame tremtyje,
Įšventinti į magnetinių laukų slėptuves
Ištremti į žodžius, kurių dermė
Vis išrenka kitą reikšmę

Ovidijaus "Metamorfozes" keičia
Jean Michel Jarre "Metamorphoses",
Skiemenys lydintys "Rendez-vous a Paris",
Randuotas Egipto dievų antspaudas ir
Minios arabų paverčia Juodą Mekos akmenį
į šunagalvį Anubį

Gilesnė tiesa nugręžta į kitą laiko pusę
rezonansų ekskursija lyg Toto
išmintinga akis sutekėjus į kaukę

Tupėjome apsemti laukimo laukėjimo
Traškėjo ore kepamos dešrelės
Ir juodųjų ryžių svaiginantis skonis,
Atvėręs burnas ir užtrenkęs duris

Kartais plytas senas pakeičia naujomis
Bet jos lyg tuščios pamėklės kvailai atrodo
Raudonuojančios vyno rūgštumu,
Televizoriaus ekrane klesti Egiptas,
Iš kurio vieni bėgo, o kiti sugrįžta

Ir iš tamsios akmenų dykumos išlenda
Anubis, susitaikęs su gamta ir pasiilgęs
Judesio bei žodžio: to ko trūko Tomuose

Ir vilkas atvirsta į Likaoną, o iš nendrės išlipa
Siringė, vagys sugrįžta į piramides užkabinti
Faraonams amuletų, uždėti kaukių

Nes jų laukia sudegęs istorijos molis,
Lyg trapi picos tešla.