Kodėl Afrika?

Gediminos Šalkauskaitės fotografija

Tarptautinei Afrikos dienai skirtos parodos

Vilniuje vėl paminėta Tarptautinė Afrikos diena, kurią kasmet švenčia ne tik Afrikos valstybės, bet ir daugelis Europos, Amerikos šalių. Tai iš tiesų labai graži proga prisiminti tolimas ir mažai pažįstamas kultūras, kurių atgarsiai mus pasiekia itin retai.

Šiemet Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija Afrikos meno arba tiesiog Afrikos gerbėjus pakvietė į dvi parodas. Lietuvos dailės muziejuje Radvilų rūmuose atidaryta tautodailės paroda "Mano negriškumas", skirta humanitaro, eseisto, pirmojo Afrikos akademiko, pirmojo nepriklausomo Senegalo prezidento ir išskirtinio Afrikos kultūros veikėjo Leopoldo Sedaro Senghoro (1906- 2001) atminimui. Kaukes, skulptūrėles, muzikos instrumentus, tradicinius tautinius kostiumus, paveikslus parodai iš savo kolekcijos paskolino Fransua Eduardas Mutsinga, kilęs iš Kongo, šiuo metu Frankofonijos asociacijos Estijoje koordinatorius.

Labai simboliškas ir daugeliui galintis sukelti nuostabą parodos pavadinimas - "Mano negriškumas". Tie, kuriems teko šiek tiek daugiau pakeliauti ir susidurti su juodosios Afrikos šalių atstovais, gerai žino, kad garsiai ištartas žodis "negras" paprastai prilygsta įžeidimui, nes juodaodžiams tiesiogiai siejasi su rasizmu ir vergove. Atsakymą į šį klausimą buvo galima rasti parodos anotacijoje, kurioje F.E. Mutsinga pristatė 1935 m. daugelio Afrikos intelektualų kategoriškai atmestą, o ir šiais laikais net tarp išprususių afrikiečių mažai žinomą L.S. Senghoro "negriškumo" koncepciją. L.S. Senghoras tvirtino, kad sąvokos "negras" arba "negriškumas" yra neatsiejamos Afrikos istorijos ir civilizacijos sudedamosios dalys, o nepripažinti jų reiškia neigti savąją tapatybę. Tai juo labiau paradoksalu todėl, kad tiek žodis negro (isp.), tiek naujai sugalvotieji jo atitikmenys - noir (pranc.), black (angl.) ar schwartz (vok.) nusako odos spalvą kaip išskirtinę ypatybę, vadinasi, jų semantinės ištakos yra visiškai identiškos. Galbūt palyginimui galima būtų prisiminti ir "pagonybės" sąvoką, kuri savo atsiradimo metu turėjo grynai neigiamą atspalvį, išreiškiantį panieką nekrikštams, stabmeldžiams, tačiau šiandien "pagonybė" - neutralus žodis, perduodantis objektyvią informaciją. Man regis, galima būtų aptikti ir daugiau paralelių pasaulio tautų ir kalbų istorijoje, tačiau šio teksto tikslas kitoks. Nejučia radosi dar vienas Afrikos dienų aspektas Lietuvoje, kuris šiek tiek praplėtė populiariausią Afrikos pažinimo būdą per gyvąjį archajiškąjį folklorą. Prisimintas garsus šiuolaikinės afrikiečių literatūros pradininkas, "negriškumo dainiumi" pramintas L.S. Senghoras, kuris rašė:

Gediminos Šalkauskaitės fotografija

Mano negriškumas neužsimerkia prieš žinojimą apie rasinę priklausomybę, nes tai šviečianti dvasia.

Mano negriškumas - matymas ir gyvenimas,

Mano negriškumas - įrankis mūrininko rankose ir ietis kumštyje.

Antroji paroda - Godos Čiplytės ir Gediminos Šalkauskaitės fotografijos iš Tanzanijos ir Senegalo - buvo atidaryta Lietuvos nacionalinėje UNESCO komisijoje. Ekspresyvios, afrikietiškai triukšmingą, įvairiaspalvę ir dinamišką gyvenimo tėkmę atspindinčios fotografijos darytos skirtingose šalyse, skirtingu metu ir skirtingomis aplinkybėmis, tačiau iš tiesų paroda labai harmoninga ir vientisa. G. Čiplytė, Didžiojo taikos žygio aplink pasaulį dviračiais dalyvė, 1998-2000 m. apkeliavo 45 Šiaurės ir Pietų Amerikos, Afrikos, Europos ir Azijos šalis. Goda pristato fotografijas iš Senegalo, unikalios šalies Sacharos prieigose, kurioje, anot autorės, Koranas ir Biblija dera kartu taip pat gražiai kaip vėjo pustomas smėlis ir baobabai.

Gediminos Šalkauskaitės fotografija

G. Šalkauskaitė, Dailės akademijos fotografijos katedros absolventė, Tanzanijoje, pusdykumių ir savanų krašte, praleido pusę metų. Gediminos fotografijose transformuota tikrovė pribloškia tobulos estetikos pojūčiu, juolab stebėtinu, kad tuo pat metu neprarandi nuovokos, jog realybėje aplinkos chaotiškumui lengviau būtų pritaikyti "neestetiškumo" epitetą. Geda pasakoja: "Vietiniai afrikiečiai, arabai, indai, būriais plūstantys krikščionys, musulmonai, induistai ir dar begalė kitų vietines religijas išpažįstančiųjų taip apsukdavo galvą, kad pasimesdavai toje maišalynėje - įvairiausios šukuosenos, suknelės, medžiagos, raštai, spalvos, kvapai, formos ir karštis susiliedavo į vieną visumą, tokią nepažįstamą mums".

Galima sakyti, kad jau tapo tradicija kasmet Vilniuje paminėti Tarptautinę Afrikos dieną suburiant Afrikos entuziastus, keliautojus, folkloro mėgėjus ir šiaip smalsuolius. Šiemet parodų atidarymų metu, be estetinių įspūdžių, lankytojams buvo siūloma paragauti tipiškos raudonos afrikietiškos arbatos, šiek tiek adaptuoto tanzanietiško patiekalo - aštriais prieskoniais ir citrina pagardintų lauko krosnelėje keptų kukurūzų burbuolių, patiektų ant lietuviškų kopūstų lapų.

Jau ketvirtus metus iš eilės minint Tarptautinę Afrikos dieną, kartais pabosta tie patys žurnalistų klausimai, iš tiesų, matyt, atspindintys plačiosios visuomenės poreikius. Pats dažniausias iš jų - "Kodėl Afrika?". Sakyčiau, trumpiausias ir įtaigiausias atsakymas būtų: "O kodėl gi ne?"