Atidavimai

Davidas Dowlandas ir Edgaras Montvidas (Prudkauskas) A.G. Žygavičiaus nuotr.

Edgaro Montvido (Prudkausko) rečitalis "Sugrįžimų" festivalyje

"...taip, mielieji draugai, aš klajojau ilgai, bet gimtoji šalis šaukia vis..." - dainavo Edgaras Montvidas (Prudkauskas) gegužės 26 d. pilnutėlėje Nacionalinės filharmonijos salėje, žaviai identifikuodamasis su čigonų baronu. Klajojo jis nelabai dar ilgai. Ir grįžti, nepaisant parodyto džiūgavimo susitinkant, nežada. Gal ne vien todėl, kad Operos teatras Vilniuje - kol kas tik mieganti, tikrojo riterio dar nepabučiuota gražuolė. Ilgas dainininko parengimo kelias baigiasi dar ilgesnio brendimo kelio pradžia, ir buvimas muzikinės kultūros požiūriu labiau išsivysčiusioje, senesnių, turtingesnių tradicijų šalyje padeda jaunam menininkui profesiškai tvirtėti, visapusiškai lavėti. Aišku, jeigu tas jaunas žmogus pasiruošęs priimti, jei sugeba savo galimybes pasverti. Šiuo atžvilgiu E. Montvidas jau parodė blaivumo, prieš kelerius metus atsisakęs suomių pasiūlyto Kavaradosio vaidmens. Menas, deja, - verslas. Ir užsienis vilioja gal daugiau tikėdamasis gauti, o ne duoti. Atiduodame mes - talentingiausius. Kai kurie pavyzdžiai (Violetos Urmanavičiūtės) byloja apie malonų abipusį praturtėjimą.

E. Montvidas gamtos apdovanotas visais tenoro duomenimis, o studijuodamas Lietuvos muzikos akademijoje iš savo mokytojo Virgilijaus Noreikos gavo stiprius vokalo mokslo pradmenis. Minimas koncertas parodė, jog šalia atsinešto Anglijoje šį tą jau ir įgijo, paryškino ar pagilino. Tai labiau atsiskleidė pirmojoje koncerto dalyje, kurios programą sudarė retai, o kai kurie gal ir visiškai mūsų salėse tenorų nedainuoti R. Hahno, F. Liszto, C. Debussy, taip pat R. Strausso ir S. Rachmaninovo kūriniai. Kiekvieną autorių dainininkas pateikė stilistiškai apibrėžtą, išgrynintą, kiekvieną miniatiūrą - detaliai nušlifuotą, sukomponuotą iš jautriausių vokalo niuansų. Štai jo S. Rachmaninovo romansų kulminacijos ekspresyvios ir gaivališkos, o F. Liszto ("Nerandu ramybės") dramatizmo, kad ir kupino romantikos, spontaniškumas kyla iš techniškai tvirtų pamatų; R. Strausso dainų kulminacijos emociškai santūrios, o C. Debussy dainose viršūnė pražysta lyg gėlė. Nepasakytum, kad atsivėrė kitas dainavimo estetikos suvokimas, bet aiškiai galima pastebėti gilesnį muzikos pažinimą, skonio išlavėjimą. Dainininko kultūrą paliudijo ir raiškiai tariamas žodis (nors tai įgyta anksčiau), o dainavimas vokiškai, prancūziškai bent jau mūsiškę ausį paglostė pakankamu tų kalbų fonetikos įvaldymu, taisyklinga artikuliacija. Visa pirmoji koncerto dalis buvo tokia skoninga, nuotaikų atžvilgiu įvairi, visumos požiūriu konceptuali, jog prilygsta geriausiems kamerinės vokalinės muzikos vakarams, skambėjusiems Didžiojoje Filharmonijos salėje.

Svarbus vaidmuo A. Montvido koncerte (matyt, ir jo tobulėjimo kelyje) teko pianistui Davidui Gowlandui (Didžioji Britanija). Nuo pirmojo kūrinio užsiangažavęs kaip savarankiškas dueto dalyvis, jis per visą koncertą išliko ir vis įtaigiau įsitvirtino kaip įdomus, kūrybingas dainininko partneris. Savo teises pareiškiantis ne vien supratimu, pritarimu ar skatinimu. Iš jo įžangų jau galėjai suprasti, kaip dainuos solistas (Hercogo dainelė), girdėti visas dramaturgiškai funkcionalias orkestro spalvas (Don Chosė arija); kai kur ("Pavasario vandenys") fortepijonas skambėjo tarsi orkestras, net užliedamas solistą; kai kur pianistas tiesiog pokštavo (Barinkajaus kupletai) ar savo intarpais, perėjimais žaismingai improvizavo ("Sugrįžk į Sorentą"). Ir visa tai - iš muzikos pažinimo, teikiančio muzikavimo laisvę. Nė užuominos publikos adresu. Ta publika... Reaguodama į balso decibelų skaičių, skatina dainininkus demonstruoti balso stiprumą. Kartais net tembro sąskaita.

Antroje koncerto dalyje padainavęs populiarių G. Verdi, G. Massenet, G. Bizet arijų ar mažiau žinomą Rudžiero ariją iš G. Puccini operos "Kregždutė", E. Montvidas ir lietuvišką kūrinį (Kastyčio barkarolę iš K.V. Banaičio operos "Jūratė ir Kastytis") atliko ne kaip privalomą, primestą (tai dažnokai pasitaiko), o sukurdamas aukščiausią atlikimo etaloną (prieš penkerius metus jis koncerte nuostabiausiai interpretavo Skudučio baladę). Solistas ne tik išlaikė aukštojo registro įtampą - žavėjo muzikos dramaturgijos suvokimas, atsiliepimas į harmonijos spalvų kaitą, peizažiškas lyrikos ir dramatizmo bangavimas, emocingai šilti nuotaikų vaizdai.

Po šio koncerto kilo tokios mintys: atiduodami - tikėkimės susigrąžinti. Brėždami viršutinę Lietuvos teatro tenorų liniją, punktyru pažymėkime: Edgaras Montvidas.