Pasaulyje

Muzika be natų, bet su judesiu

Gospelų chorų festivalis Švedijoje

Kernius Norkūnas

Anapus Baltijos - Stokholmas. Miestas, besiruošiantis šią vasarą švęsti savo 750-metį. Gegužės 9-11 d. jis prisipildė gospelų muzikos, užplūdusios ir gatves, ir devynių šimtų dalyvių širdis. Kasmetinis gospelų chorų festivalis Stokholme šiemet šventė jau penkiolikos metų jubiliejų. Gospelai - Šiaurės Amerikos juodaodžių religinės giesmės bibliniais tekstais, turinčios ilgą tradiciją ir istoriją, išplitusios po visą pasaulį. Kaip pasakojo vienas kursų vadovų Carlas Hallas, gospelas juodaodžiams buvo ne vien religinė giesmė ar daina darbui palengvinti. Labai dažnai giedodami gospelus jie duodavo žinią vieni kitiems - "šįvakar susitinkam prie upės", "šiąnakt bėgam" ar kokią kitą, turinčią slaptą prasmę. Ši muzika nėra vien muzika. Tai tikėjimas ir viltis. Gospelų muzika yra ypač uždeganti ir patraukianti tiek jauno, tiek seno žmogaus dvasią. Švedijoje nėra nė vieno choro, kuris savo programoje neturėtų šių giesmių. Gera buvo stebėti du vakaro koncertus centriniame miesto parke, kur švedų chorai pristatė savo parengtas gospelų programas. Tiek jaunimo choriukai, tiek suaugusiųjų ar bažnytiniai chorai turėjo kuo pradžiuginti klausytojus. Ir jei nežinotum, kad yra kitaip, pamanytum, jog gospelų žanras kilęs iš Švedijos...

Galima džiaugtis, kad jau nebe pirmus metus tarp daugiau kaip penkiasdešimties kitų šalių kolektyvų Gospelų chorų festivalyje dalyvavo ir delegacija iš Lietuvos. Festivalio organizatoriai šį kartą pasikvietė tris kursų vadovus - C. Hallą iš Atlantos, Rickey Grundy ir Anthony W. Faulknerį iš Los Andželo.

Ryškiausiai įsiminė C. Hallo darbo stilius - profesionalumas, stipri įtaiga, žaibiška orientacija iškeliant tikslus, improvizatoriaus laisvė, ryški ir plastiška rankų technika, humoru, o kartu ir paprastumu, šiltumu kibirkščiuojantis bendravimas su choristais. Darbas vyko dviem etapais: rengiant bendrą programą koncertui Sergels Torg aikštėje (dabartiniame Stokholmo miesto centre) ir grupėmis - besiruošiant atskiriems pasirodymams uždarymo koncertui "Amazing grace". Kiekvienas dalyvis dar prieš atvažiuodamas turėjo pasirinkti spiričiuelių, bažnytinės arba koncertinės gospelų muzikos grupę. Gospelų mokymosi stilius savitas - dainininkai negauna natų, dirbama ir atskirais balsais, ir kartu. Įdomus dalykas - negalėdamas nuleisti akių į rankose laikomas gaidas ar tekstą, nes jų tiesiog neturi, daug greičiau nei įprastai išmoksti mintinai. Antra - sukuriamas kur kas atviresnis ryšys tarp dirigento ir choristų bei tarp pačių choristų, be to, suteikiama laisvė judėti, jos nevaržo užimtos rankos, prie gaidų ar teksto prikaustytas žvilgsnis. Taip, iš tiesų gospelų muzika pati inspiruoja judesį. Festivalio metu repeticijoms skirta mažai laiko, jau antrą dieną laukė koncertas, tad choristams parengti giesmes padėjo ir balsų instruktoriai, kurie per repeticijas giedodami rankomis rodė santykinį garso aukštį. Įdomu, jog nemaža gospelų giesmių sudarytos iš segmentų, kurių seka ir pasikartojimai kiekvieną kartą gali keistis. Čia svarbų vaidmenį atlieka dirigentas, tiesiog koncerto metu vadovaujantis savotiškai kolektyvinei improvizacijai. Giedant tokius gospelus solistui dovanojama beveik visiška improvizavimo laisvė.

Festivaliui iki puikaus organizacinio lygio pritrūko vos kelių dalykų: ne viskas buvo sakoma anglų kalba (kai buvo teikiama bendra informacija chorams ar kai dirbo švedų chorvedžiai), taip pat nebuvo palikta galimybių užmegzti kontaktų su kitais dalyviais.

Viena įspūdingiausių festivalio programos akimirkų - gospelų mišios, atliktos Gustavo Vazos bažnyčioje. Jas parengė vienas profesionaliausių švedų gospelų chorų "Credo", kuriam vadovaujančią Marią Nordenback dėl balso grožio ir galimybių pavadinčiau "švedų Whitney Houston". Gospelų mišios nuo pirmosios akimirkos, kai choras giedodamas lėtai įžengė per centrinę navą, sukūrė ypatingą jausmą, tarsi būtum atsidūręs gero filmo apie gospelų muziką filmavimo aikštelėje. Vien pažvelgus į chorą buvo juntamas didelis tikėjimas tuo, ką jie daro, matyti akyse žėrinti gyva ugnelė. Chorą papildė instrumentų grupė: fortepijonas, vargonėliai, bosinė gitara ir keli perkusiniai instrumentai. Paskutinei giesmei M. Nordenback išprašė vakaro svečio C. Hallo solo improvizaciją.

Jau trečią festivalio vakarą laukė uždarymo koncertas, kuriame pasirodė visi dalyviai. Iš aklinos tamsos išniręs šviesos spindulys įsmigo į C. Hallo šventiko apdarą. Drąsiai ir laisvai iš tylos suskambėjo solo improvizacija "Amazing grace", aksominis solisto balsas, stebinantis savo spalvų gausa, užėmė kvėpavimą daugeliui žiūrovų. "Amazing grace" melodija jungė visas koncerto dalis ir skambėjo vis kito solisto lūpose, kiekvienąsyk skirtingai ir tarsi iš naujo. O juk ir pats uždarymo koncertas vadinosi "Amazing grace". Reikia pasakyti, jog scenografijos sumanymas buvo labai vykęs. Scenoje ryškiai skyrėsi visos trys dalyvių grupės. Baltais arba kūno spalvos drabužiais spiričiuelius giedantys choristai ir tarsi juodaodžiai basi solistai pradėjo pirmą koncerto dalį. Bažnytinių gospelų giesmių grupė pasirodė apsivilkusi specialiais raudonais gospelų bažnytiniais drabužiais. Tuo tarpu pačios triukšmingiausios, koncertinės gospelų muzikos grupės choristai į sceną įžengė visiškai juodi. Spiričiuelių programa išsiskyrė liūdnu, lyrišku repertuaru, atliktu a cappella. Koncertinė gospelų muzika pasirodė itin artima sceninio džiazo ar krikščioniškojo roko stiliui. Savo virtuoziškumą ir išskirtinį talentą atskleidė A.W. Faulkneris, sėdęs prie džiazo vargonėlių. Finale į sceną užlipo visi devyni šimtai (!) dalyvių ir visi solistai. Jungtiniu choru jie gražiai užbaigė daugiau nei dvi valandas trukusį koncertą, jausdami - mes esame viena.