Retro asambliažai

Valentinas Antanavičius. "Genetinė krizė". 1970 m. S. Jakubausko nuotr.

"O 11" galerija tęsia pavasarį pradėtą parodų ciklą "Asambliažai - lietuviškai". Projekto kuratorius Viktoras Liutkus, rodos, siekia sukurti lietuviško asambliažo kroniką: kovo mėnesį eksponuoti Vinco Kisarausko asambliažai, šįkart rodomi Valentino Antanavičiaus darbai. Šie du menininkai ne veltui vadinami Lietuvos dailės klasikais. Tačiau parodų ciklas nepretenduoja pristatyti geriausius jų darbus, o orientuojasi į nematytą (galbūt slaptą - nonkonformistinę) kūrybą.

Ši V. Antanavičiaus asambliažų paroda iš dalies yra retrospektyvinė. Retrospektyvinė todėl, kad dauguma rodomų darbų sukurti 7-8-ajame dešimtmetyje, t.y. asambliažo, kaip meno formos, gimimo Lietuvoje laikais, tik keletas - pastaraisiais metais. O tik iš dalies (ne visiškai) - nes tai nėra geriausių dailininko darbų retrospektyva. Projekto kuratoriai surinko asambliažus, kuriuose naudojamos kuo įvairiausios medžiagos: nuo fabrikinių (sulūžę žaisliukai, lėlių kūnai, jų dalys, įvairūs mechanizmai, odiniai, brezentiniai dėklai, dujokaukės etc. ) iki buitinių, rankomis darytų daiktų (austinės drobės, šaudyklės) ir gamtos kūrinių (pvz., kaukolės). Daugelis šių asambliažų iki šiol niekur nebuvo rodyti. Kai kurių menininkų darbai tvirtai suauga su laiko aktualijomis, santvarka, ideologija, atrodo nepasiduodantys ateinančių kartų interpretacijoms. Todėl nori nenori tenka grįžti į 7-8-ojo dešimtmečio situaciją.

Tačiau kur intriga?!

Pradėsiu nuo vieno, mano nuomone, svarbiausių skirtumų tarp V. Kisarausko ir V. Antanavičiaus asambliažų. Nors abiejų menininkų darbuose naudojamos panašios medžiagos, kūrimo principas ir rezultatas iš esmės skiriasi: V. Antanavičiaus asambliažuose nėra V. Kisarauskui būdingo dramatizmo, virstančio tragizmu, nėra monumentalumo, rimties, smegenis spaudžiančio egzistencijos absurdo suvokimo. V. Antanavičiaus asambliažuose ryški socialinė tematika, gausu aliuzijų į politiką, tačiau jis groteskiškai juokauja (nors ir 7-asis dešimtmetis), ironiškai žvelgia į save ir į sistemą. Žmogus V. Antanavičiaus asambliažuose tampa pajuokos objektu ar tiesiog žaisliuku ideologijos pinklėse (dažnas darbų motyvas - mašinos, mechanizmai, mikroschemos), pvz., "Žmogus ir mašina (bėgimas)" (1972). Autoironiškas "Autoportretas su tamsiais akiniais ir vado kakta" (1972): vertybių hierarchija nusakoma kiekvienoje lentynėlėje "įkurdinant" vis kitą gyvenimo realybės sluoksnį (tai, kas priverstinai turėtų pirmauti žmogaus pasaulėvaizdyje). Bandysiu gana primityviai suprasti tuos sluoksnius: viršutiniame ir didžiausiame - vado "atributika" (ideologija), ir tamsūs akiniai, matyt, čia ne veltui; žemesniajame - darbo žmogaus (?) "įranga": kabančios vištos (plastmasinės vištos nuo žaislinės lesyklėlės - tokias tikriausiai daug kas turėjo vaikystėje) ir šeivelė (moteris - audėjėlė); priešpaskutinėje pakopoje atsiranda žmogus (sumaitotas lėlės kūnas); ir žemiausioje - dvi žalios žuvys (tiksliau, dvi tos pačios plastmasinės žuvies pusės) - ar tai gali būti aliuzija į krikščionybę? Svarbu tai, kad žmogus (lėlė) tampa ideologijos ir religijos, kurios priešinamos ir veikia iš skirtingų pusių, skiriamąja zona. Taigi ironiška 8-ojo dešimtmečio hierarchija tokia: sistema (ideologija) - darbas - žmogus - religija. Sarkazmo ir ironijos netrūksta darbe "Archeologinis radinys" (1968): imi- tuojant priešistorinius palaidojimus, V. Antanavičiaus "radinys" turi žuvies stuburą, galybę turtų (žali sovietinių kefyro butelių dangteliai) ir galvą su karūna, kurias atstoja nušiurusi badmintono "plunksnelė". Savo naratyvumu ir pačia "cirko" (kuris nėra "tik cirkas" arba net "visai ne cirkas") tema įdomūs asambliažai "Cirkas" (1970, 1975, 1975-1988). Vienas jų pretenduoja į kibernetinio asambliažo statusą: ant lygiagrečių sukasi amorfiškas žmogus-dramblys. Tokia judėjimo galimybė suteikta ir straubliažmogei (asambliažas "Straubliažmogė", 1969), kuri panorėjus išvirsta iš asambliažo rėmų kaip kokiame siaubo ar rusiškame karo filme, žiūrovą gąsdinančiame lavonais.

Pastaraisiais metais sukurtame asambliaže "Vienaakė baltais rūbais" (2001), autorius, matyt, savaip kritikuoja antitradiciškumą: drobiniai lietuviški audiniai supa monstrės galvą, neturinčią jokių galvos požymių, o vietoj spėjamos akies žioji žaizda.

V. Antanavičius asambliažuose naudoja įvairiausius daiktus, kurie jau nusidėvėjo, suseno, buvo sutraiškyti, pervažiuoti (arba paties autoriaus dekonstruoti), surūdijo ar kitaip apnyko. Kaip sako menininkas, iš tų daiktų jis bando sukonstruoti situaciją - fantazijos, absurdo, pasakos, alegorijos. V. Antanavičius kuria nutikimus kaip Daniilas Charmsas: jis pjausto, darko, dekonstruoja, ironizuoja, paverčia grotesku savo laikmečio įvykius, situacijas, būsenas, nuotaikas. Beje, taip elgėsi ir B. Sruoga rašydamas "Dievų mišką" amžiaus viduryje (nors ir kitokiomis aplinkybėmis).

Ne visi V. Antanavičiaus asambliažai yra gausūs politinių aliuzijų ar savo turiniu nukreipti prieš ideologiją. Yra darbų (kalbant tik apie dabartinę ekspoziciją), kurie žavi tiesiog kompozicija ir daiktų destrukcija bei jos naujais dariniais (grynai formaliąja kūrinio kalba), o ne socialiai ar politiškai angažuotu turiniu, pvz., "Moteris su auskaru" (1990).