Nulinė planeta

Kira Muratova

Kiros Muratovos filmai "Skalvijoje"

Vieną ankstyvųjų Kiros Muratovos filmų "Trumpi susitikimai" (1967) pirmą kartą žiūrėjau, kai jau buvau mačiusi vėlesnius režisierės darbus. Gal todėl šiame naujosios bangos kinui artimame filme kažkurią akimirką man ėmė ir suskambėjo nejuokingas Muratovos juokas iš ateities. O gal tiesiog Muratovos atveju skirtumas tarp tariamo "realumo" ir to, ką šiandien įvardijame žodžiu "nerealiai", nėra esminis. Realaus meno susivienijimui – OBERIU – kitados realumas reiškė ne realistiškumą, bet skverbimąsi į pirminę realybę. Muratovos filmuose irgi grimztama į pradžią. Rizikuojant vietoj tyros gelmės nusileisti į garuojančią katilinę Nr. 6 iš filmo "Trys istorijos" (1997).

Tiesa – būtent katilinė ir įkvepia kvaištelėjusio "genialaus" ("nes mano vardas Gena!") kūriko kūrybą. Eilėraščiai ("stichi") kyla iš tamsios, chaotiškos stichijos... Tik nelabai jai tas žmogus reikalingas. Net gražiosios kaimynės kūno pelenais paleisti nenori. Kunkuliuoja pati savyje, ir tiek. O ir Muratovos žmogus – dažnai visai apgailėtinas. Kad ir štai šis, tokios garsios nereikalingo žmogaus literatūrinės tradicijos palikuonis. Iš romantinio herojaus (tokio kaip Oneginas ar Pečiorinas) degradavęs į tipą, kuris užmušė įgrisusią kaimynę. Mat vaikščiojo ji po komunalinį butą nuoga, nedavė ramybės dėl dingusio muilo. Beje, ši istorija leidžia atpažinti vieną iš Muratovos filmų intertekstų. Ar tik ne Antonina Aleksejevna išsirengia komunaliniame bute? O ir Fomos Bobrovo sutuoktinė mėgo nuoga vaikštinėti. Tai vis Daniilo Charmso, kuriam pirmapradis realumas buvo toks pat chaotiškas, figūrėlės. Akivaizdu, kad kai kurie Muratovos filmų personažai žino ir šią tradiciją, ir dar turbūt daugelį kitų, nes vis dar yra inteligentiški. Nuskurdę, bet truputį elegantiški. Kitų balsų fone jie kalba labai lygiai, taisyklingai ir liūdnai. "Aplink naujas gyvenimas, o aš – lyg neturėčiau namų", – sako nelaimėlis žudikas.

Toks yra mūsų dienų herojus, ir veidas jo, kaip įprasta sakyti, – sudarkytas intelekto (šią temą Muratova vėliau koncentravo trumpo metražo filme "Laiškas į Ameriką", 1999). Liūdniausia, kad dėl to jis jaučiasi labai kaltas. Apskritai Muratovos žmonės tarytum prasikaltę. Net jei ir nepadarė nieko blogo. Blogai jiems savo kūnuose, ankšta, nepatogu. Vis kas nors trukčioja, ką nors reikia užglostyti, pataisyti drabužį, pasirausti kišenaitėje. Baisu, bet taip jau išeina, kad gyvenimas – tai ištisinis diskomforto jausmas. Yra filmuose ir gražių moterų gėlių vardais (yra ir bjaurių). Tačiau ir jos vis muistosi, dairosi aplinkui; ant jų veidų per daug grimo (kaip baisiai išbaltintas Ofelijos veidas). O dar visada nejauku matyti dvynius, dažną Muratovos motyvą (pavyzdžiui, sesutes iš filmo "Pažįstant platųjį pasaulį", 1979, – skaisčiais veideliais ir kalbančias vienu metu tą patį). Erdvėje žmonės juda siaubingai chaotiškai, sukasi aplink save, amžinai kliuvinėja arba visaip bando "susikomponuoti" tarpusavyje, tik kas iš to...

Žmonių kalba – kaip ir jų kūnų kalba – yra ta sritis, kurioje chaotiška stichija prasiveržia visu siaubu ir grožiu. Muratovos filmuose kalba, tarsena, balso tembras etc. narstoma iki begalybės. Pirma pasigirsta tarties defektai, šnabždesys, spygavimas, melodeklamacija, homoseksualų intonacijos, kalbos dainingumas, šiurkštumas. Tada kalbos brūzgynai virsta paraleliniais srautais, žodyniniais tekstais, istorijų pasakojimais, mes girdime, kaip trūkčioja ir lūžta kalbėjimas, o galiausiai – virsta mirusiomis formomis. Ir visa tai, kad ir kaip "nerealiai" skambėtų, išauga iš pačios kasdienybės. Tokius balsus gali išgirsti gatvėje, namie, gali kalbėti tokiomis intonacijomis pats.

"Kas kas? Banketas? Piknikas – briketas?" – filme "Potraukiai" (1994) erzina sutrikusį žokėją Violeta. Ir staiga nepavaldus, prasilenkiantis su pašnekovu čiauškėjimas suskamba kaip poezija. Prie pirminio realumo priartėja tik alogiška vaiko ar kiek trenkto žmogaus kalba. Ir tokiomis akimirkomis truputėlį nuslopsta giluminis pasaulio blogis. Nes pagal Muratovą neišeina pasakyti, ar bloga yra senelį nunuodijusi anūkėlė Murlykina, o tuo labiau – katytė, tempianti savo grobį. Nepateisinamas yra pats gyvenimas, kur senatvė yra kaip kaltė, kurią reikia atleisti. Ofa, Ofelija filme "Trys istorijos" vis nesėkmingai bando nusakyti, ką ji myli: "Ne, aš ne frigidiška, aš myliu vyrus". Kiek vėliau: "Aš nemyliu vyrų, nemyliu moterų, aš myliu vaikus". Ir pagaliau nusprendžia: "Aš nemyliu vyrų, nemyliu moterų, nemyliu vaikų, aš myliu gyvūnus. Šitą planetą aš įvertinčiau nuliu."

Beveik vienintelis stebuklas Muratovos kine yra grožio akimirkos, nors trumpam pakeičiančios žmogų. Pasikeitimas nebūtinai ateina iš vidaus. Galima elgtis ir atvirkščiai – naujas drabužių stilius, kitokia kalbėjimo maniera gali pakeisti pasaulio matymą. Vis nepamirštu kartą vieno žmogaus ištartos frazės: jei manęs paklaustų, kaip tapti menininku, atsakyčiau – pirmiausia pradėk kaip menininkas rengtis. Arba, anot Lilios iš "Potraukių", galima aštriu daiktu ar nagu vis ilginti ir ryškinti delne savo gyvenimo liniją. Ir tokiu būdu keistis pačiam.

Kai kurie Muratovos filmų herojai tokios stiprybės turi. Filme "Tarp pilkų akmenų" Vasia apšaukiamas valkata ir naktinėtoju, nes drąsiai šlaistosi su elgetomis aplink kapines, kur palaidota jo mama. Ir vis mėgsta užsidengti veidą tigro kauke. Ir vis mėgina šokiruojančia elgsena išjudinti gedintį tėvą, kol galiausiai ima ir sušunka: "Nori, padovanosiu tau vilko kaukę?"

Save pakeičia ir Renatos Litvinovos herojės (ir... pati Litvinova). Filme "Potraukiai" Lilia ieško draugų, galinčių nešti jos karstą. Tačiau finale ji švelniai dainuoja: "Geriausi merginos draugai – deimantai... deimantai..."

Ir čia tiktų grįžti prie Charmso: "Visada tobulos dovanos bus nuogo kūno papuošalai, kaip antai: žiedai, apyrankės, vėriniai ir t. t. (...), arba tokios dovanos kaip, pavyzdžiui, medinė lazdelė, prie kurios vieno galo pritaisytas medinis rutuliukas, o prie kito galo – medinis kubiukas. Tokią lazdelę galima laikyti rankoje arba padėti visiškai nesvarbu kur. Tokia lazdelė daugiau niekam netinkama. (...) Teisus tas, kam Dievas padovanojo gyvenimą kaip tobulą dovaną."