Nežinoma Lietuvos dailė

V. Drėgvos plakatai galerijoje "Kairė – dešinė" O. Posaškovos nuotr.

Parodų ciklas "Nežinoma XX a. paskutiniojo dešimtmečio Lietuvos dailė" Vilniaus ir Kauno galerijose

Parodų ciklas "Nežinoma XX a. paskutiniojo dešimtmečio Lietuvos dailė" aprėpia įvairias dailės sritis – tapybą, taikomąją grafiką, juvelyriką, skulptūrą. Parodų geografija taip pat plati – LDS Vilniaus ekspozicinės erdvės, dailės galerijos Kaune ir Panevėžyje. Siekis pristatyti "nežinomus" lietuvių dailės reiškinius atrodo itin aktualus neseniai LR kultūros ministerijos Meno tarybos priimtos Nacionalinės dailės galerijos koncepcijos akivaizdoje. Pagal ją institucija, kurios steigimo būtinybė pribrendo jau kadų kadais, reprezentuos XX ir XXI a. lietuvių dailininkų kūrybą. Taigi šio ciklo parodos, kaip ir mažesnio masto privačios iniciatyvos pasireiškimai (kad ir galerijos "011" parodų politika), galėtų būti tarsi įvadas į Nacionalinės galerijos veiklos strategiją.

Gerai pagalvojus, galima rasti ir daugiau motyvų, pateisinančių "Nežinomos XX a. paskutiniojo dešimtmečio dailės" sumanymą. Dėmesio centru tapęs laikotarpis nelengvai pasiduoda analizei, dėsningumų paieškai. Pirmiausia dėl to, kad tai, ką byloja parodos, vyko palyginti neseniai (arba visai ką tik). Antra – reflektuojamas laikotarpis pasižymėjo esminėmis politinėmis, socialinėmis, ekonominėmis permainomis; visi šie lūžiai lydėjo ir Lietuvos kultūros gyvenimą. Tad pastangos gerbtinos. Kitas klausimas, kiek parodų ciklo ekspozicijos realiai "nežinomos", t.y. kiek naujo, nematyto galime čia aptikti, kaip tai koreguoja pastarųjų metų Lietuvos dailės procesų suvokimą.

LDS parodų salėje eksponuojami kūriniai iš LDS parodų fondo. Autorių vardai skambūs: Augustinas Savickas, Vincas Kisarauskas, Mindaugas Skudutis, Marija Cvirkienė ir kt. Nemažai paveikslų sukurti visai ne paskutiniame XX a. dešimtmetyje, o gerokai anksčiau. Taip yra todėl, kad iki 1989 m. LDS pirko įvairius kūrinius iš parodų, sukaupė didžiulę XX a. antros pusės tapybos, grafikos, kamerinės skulptūros, taikomosios dailės kolekciją. 1991 m. didelę savo fondo dalį LDS dovanojo muziejams, tačiau iki šiol tebesaugo per septynis tūkstančius kūrinių. Atskiri darbai neretai skolinami muziejams, įvairios paskirties institucijoms, tačiau akivaizdu, jog visuomenei jie per menkai prieinami. Telieka tikėtis, jog LDS parodų fondas taps Nacionalinės galerijos ekspozicijos dalimi.

Algimantas Švėgžda. "Daiktai II". 1976 m. Natiurmorto retrospektyva "Arkos" galerijoje O. Posaškovos nuotr.

Paroda "Plakato dešimtmetis: komercijos link" (galerija "Kairė – dešinė") vėlgi įdomi ne kaip "nežinomų" kūrinių kolekcija. Šis grafikos žanras, iš esmės tapęs agitacijos, reklamos instrumentu, puikiai iliustruoja ekonominius ir socialinės elgsenos pokyčius, lydėjusius paskutinį XX a. dešimtmetį bei tebesitęsiančius šiandien. Plakato komercializacijos kelias aiškus – jis integruojasi į reklamos mechanizmą, tampa svarbia jo grandimi; tradicinę grafikos meno sritį vis labiau pajungia dizainas, tobulėjančios technologijos. Kinta plakato statusas – šiandien tai nebūtinai autonomiškas meno kūrinys, atliktas naudojant specifines grafikos technikas. Svarbu, kad parodoje galima pamatyti ir tebeegzistuojančio "meninio" plakato pavyzdžius, kurie daugiausia skirti kultūriniams renginiams, žymiausių lietuviško plakato kūrėjų darbus.

LDS taikomosios dailės galerijoje veikianti paroda "Gintaro sugrįžimas", kaip matyti iš pavadinimo, siekia pristatyti minėtu laikotarpiu gerokai pakitusį menininkų požiūrį į gintarą. Čia vėl kvepia socialiniu, o labiausiai – tautiškuoju kontekstu. Juk šiuo atžvilgiu dešimtmetis išties buvo dinamiškas – nuo tautinio pakilimo iki kraštutinio nihilizmo, veik mazochistinės saviironijos. Grubiai apdorotas, dažnai visai susmulkintas gintaras, kuriuo apsukrūs amatininkai inkrustuodavo, farširuodavo neskoningus suvenyrus, ligi šiol kelia nemalonias asociacijas. Kai kurie menininkai pasiryžo iš prigimties dailią medžiagą išvaduoti iš pigaus kičo priklausomybės. Čia itin reikšminga V. ir K. Mizgirių veikla, siekis gintaru sudominti profesionalius dailininkus. Pasak J. Ludavičienės, profesionalių menininkų sukurtas postmodernus gintaro pavidalas dažniausiai tėra regimas epizodiškai, todėl ši paroda leidžia bent kiek susipažinti su šiuolaikinėmis gintaro kūrinių tendencijomis.

"Arkos" galerija pristato parodą, pavadintą lietuviško natiurmorto retrospektyva. Pavadinimas aiškiai per skambus; nedidelė ekspozicija nepajėgi aprėpti visų žanro aspektų, nacionalinio natiurmorto problematikos. Čia siekta supažindinti su paskutinių dešimtmečių natiurmorto raida, parodyti besikeičiančius menininkų prioritetus. Lietuvių dailės metrų – Antano Gudaičio, Valentino Antanavičiaus, Algimanto Kuro, Arvydo Šaltenio, Algimanto Švėgždos, jaunesnių – Ričardo Bartkevičiaus, Gintaro Palemono Janonio ir kt. paveikslų ekspozicijos potekstė siejasi su paroda iš LDS fondo. Situacija paradoksali – šių kūrinių niekaip nepavadinsi nežinomais (be abejo, nesu tikra, ar absoliučiai visi paveikslai kada nors buvo viešai rodyti). Atvirkščiai – tai iš esmės puikiai pažįstama lietuvių dailės klasika, daugeliu atvejų – tiesiog chrestomatiniai menininkai. Tačiau jų kūrinius galėtume vadinti potencialiai nežinomais. Natiurmorto žanras dėl pastarųjų metų lietuviškos dailės tendencijų gali atrodyti pasmerktas, nykstąs iš šiuolaikinės dailės diskurso. Negalima to suabsoliutinti, tačiau aišku, jog tokiems kūriniams būtinos muziejinės erdvės, vieningas, chronologiškai ir kitaip pagrįstas eksponavimas.

Arvydo Ališankos skulptūra O. Posaškovos nuotr.

Medalių galerijoje surengtoje parodoje "Lietuvos skulptoriai – tarptautinių simpoziumų dalyviai" demonstruojamos visai ne skulptūros. Įvairiose pasaulio šalyse sukurti darbai įamžinti fotografijose (eksponuojamos jų kserokopijos). Simptomiška – subyrėjus SSRS, nusidriekė lietuvių menininkų maršrutai į užsienį, ėmė megztis tarptautiniai kontaktai. Lietuviška dailė tampa globalių dailės procesų dalyve; fotoobjektyvo užfiksuoti skirtingos technikos, plastikos, stilistikos darbai liudija vis labiau ryškėjantį internacionalinį jos pobūdį, bet kokių tautinių bruožų niveliaciją. Paroda intriguoja, nes fotografijose užfiksuotus darbus, išsibarsčiusius po įvairius kraštus, dėl suprantamų priežasčių vargu ar kada išvysime. Taigi, ko gero, būtent čia pasiteisina užsibrėžtas "nežinomos" dailės apžvalgos siekis.

Apsilankius minėtose parodose, "nežinomos dailės" pavadinimas atrodo dirbtinokas. Manyčiau, jog eksponuojamus kūrinius labiau derėtų vadinti dėl daugelio priežasčių dar neapibendrinta, deramai "nesuvirškinta", "žalia" medžiaga. Tokią situaciją daugiausia nulėmė valstybės kultūros politikos trumparegiškumas. Vis dėlto ciklo parodos leidžia suvokti keletą esminių aptariamo laikmečio meninės kūrybos, sociumo gyvenimo ypatumų. Per minėtą dešimtmetį visuomenė ir meninė kūryba itin smarkiai keitėsi. Tačiau kosmopolitiška tapusi lietuvių dailė tebejaučia trauką tradiciniams, lyg ir nebelabai "madingiems" žanrams (turiu omenyje natiurmorto retrospektyvą ir skulptorių – tarptautinių simpoziumų dalyvių parodą).