Dailė

Sparnuoti siluetai

Ignas Kazakevičius

iliustracija
Liudviko Natalevičiaus darbas

Liudviko Natalevičiaus paroda Šiaulių "Laiptų" galerijoje

Liudviko Natalevičiaus paroda Šiaulių "Laiptų" galerijoje suteikė galimybę įdėmiai pažvelgti į beveik dešimties metų jo tapybinių būsenų pokyčius. Kitaip nei būsenomis šiuos kūrybinius ieškojimus sunku pavadinti. Apibendrintos ryškiaspalvės dėmės žalsvame ankstyvųjų ir juosvame vėlesniųjų darbų fone asocijuojasi su krikščioniškąja ikonografija: nukryžiuotuoju, pieta, apraudojimo scena ir kitomis, primenančiomis religinio žanro barokinę tapybos klasiką bei didžiuosius ispanus – Zurbaraną, El Greco. Ypač pastarąjį. Žinoma, negalima tiesiogiai lyginti dramatiškos, konvulsijų tampomos El Greco figūrinės apoteozės ir manieringų, miglotų L. Natalevičiaus siluetų. Tad panašumas su minėtais motyvais tai slopsta, tai auga ir neįmanoma atsekti, kokie motyvai susipina siužete. Tačiau yra vienas aspektas, leidžiantis menininką pavadinti lietuviškuoju El Greco. Tai nesąmoningas deformatyvus abstrahavimas, individualus santykis su religiniu potyriu, jo pasireiškimu universalesniuose skirtingų konfesijų ar filosofinių koncepcijų planuose. Turiu galvoje bizantiškąjį vaizdinio projektavimą į plokštumą, vakarietiškąjį manieringumą ir archetipiškąjį liepsnos pradą jame.

Bet jokiu būdu negalime kalbėti apie pastovius autoriaus kūrybos kanonus, kurie savo ruožtu paklustų socialiai adaptuotiems, beveik du tūkstantmečius interpretuotiems, kurtiems ir perkurtiems krikščioniškųjų vaizdinių kanonams. L. Natalevičiaus kūriniai nevaizduoja nieko, kas nebūtų jie patys, t.y. jie nėra nei simbolis, nei alegorija ar šventraščio versija. Tapyba dailininkui – kompozicijos kondensacija ir sintezė.

Žvalgantis po ekspoziciją juntama, kaip L. Natalevičiaus darbuose pamažu "ima viršų" minimalizmas: tirpsta siluetų masyvumas, atsisakoma nereikšmingų detalių. Žalsvas, rudų ir rusvų atspalvių koloritas virsta juosvu. Vis labiau akcentuojamas dailininką dominantis dėmės šviesis tamsiame fone. Darbų dekoratyvumą lemia minėtas "klaidžiojančios" dėmės ir fono santykis, vaizdinio ir dažo kalba. Saveika – abipusė. Tai subjektyvi, tačiau kraštutinė riba. Už jos slypi pokytis, nulemtas tapybos specifikos – trumpų seansų. Vienu metu tapoma keliolika darbų, po kiekvieno atsiranda šiek tiek poslinkių, pamažu atskleidžiama darbo gelmė. Liudvikas visada teigia imąs tokį paveikslą, kuris dar nekalba. Čia atrandamos naujos raudonos ir pilkšvos spalvos, balto lopinėlio ir vyraujančios tamsumos dermės variacijos. Ir šių kuklių išraiškos priemonių pakanka bevardžiams siluetams atplėšti nuo drobės paviršiaus. Šiaip jau L. Natalevičius galėtų pasigirti esąs vienas iš nedaugelio faktūros nevartojančių dailininkų. Autorius ją atranda tik esant emocingesniam potėpiui (vienuoliška askezė?). Mat dažnai naudojama ji diktuotų formą, reljefas neleistų klaidžioti po drobės tyrus.

L. Natalevičiaus stilistikoje vienodai svarbu aistra ir misticizmas, spalvinių derinių rafinuotumas ir formos elegancija. Ir neabejotinai kiekvieną kūrybos etapą – nuo tik užgimusios minties iki paskutinio potėpio – lydinti drama.