Tarp praeities ir ateities

Viktoras Tretjakovas ir Gintaras Rinkevičius

Valstybinis simfoninis orkestras pabaigė koncertų sezoną

Gegužės 23 d. Vilniaus kongresų rūmuose skambėjo J. Sibeliuso Koncertas smuikui ir orkestrui (solistas – Viktoras Tretjakovas) bei R. Strausso poema "Taip kalbėjo Zaratustra". Lietuvos valstybiniam simfoniniam orkestrui dirigavo jo vadovas Gintaras Rinkevičius. Tai buvo baigiamasis sezono koncertas. Kad taip liūdnai neskambėtų, atsigręžkime atgal: 13-asis orkestro sezonas. Įsirėžęs į atmintį visų pirma gastrolininkų – solistų ir dirigentų – dėka. Aleksejus Lubimovas, Kolja Blacheris, Natalija Gutman, Aleksandras Rudinas, Jerzy Maksymiukas, Bella Davidovič, Andresas Mustonenas, Leifas Segerstamas, Borisas Bermanas, Alexander Paley, Roger Muraro, Vladimiras Kiradžijevas, Jeffrey Swannas, Vladimiras Zyva, Igoris Četujevas, Aleksandras Dmitrijevas, Olga Kondina, Marcas Tardiu, Nikolausas Lahusenas, Ronaldas Zollmanas, Viktoras Tretjakovas. Gal ir nederėtų šių vardų rašyti iš eilės... vis dėlto nelygiaverčiai. Tačiau argi ne įspūdingas sąrašas? Pagaliau juk beveik visų jų pasirodymus Kongresų rūmuose pavadintume (ir spaudoje jau pavadinome) įvykiais. Čia pat atsirado vietos ir mūsų atlikėjams: Inesa Linaburgytė, Sigutė Stonytė, Algirdas Janutas, Julija Stupnianek, Vladas Bagdonas, Kauno valstybinis choras (vadovas – P. Bingelis), Vladimiras Prudnikovas, Laima Jonutytė, Petras Geniušas. Visą sezoną į Kongresų rūmus traukė ir koncertų programos: L. van Beethoveno Trigubas, D. Šostakovičiaus 14-oji ir 10-oji, E. Elgaro "Enigma" ir "Froissart", S. Barberio Koncertas violončelei, L. Segerstamo "Simfonija be dirigento", A. Schönbergo "Pragiedrėjusi naktis", G. Mahlerio 3-oji, per vieną vakarą abu M. Ravelio Koncertai, S. Prokofjevo "Aleksandras Nevskis", Uvertiūra žydų temomis ir 6-oji simfonija... Žinoma, ir "mėgstamiausieji" – P. Čaikovskis, S. Rachmaninovas, F. Mendelssohnas, F. Lisztas, J. Brahmsas... Gražu ir įdomu! Orkestro vadovai išmano, kaip privilioti įvairiausio skonio, be to, Vilniaus koncertinio gyvenimo išlepintus klausytojus. Nepamirškime ir įdomių bei prasmingų "Koncertų vaikams"... Kamerinių koncertų... Mažai? Atmetus koncertus vaikams ir kamerinius – 20 vakarų. Po du per mėnesį... Žinoma, visada norisi daugiau. Kita vertus – "geriau mažiau, bet geriau". Auksinė taisyklė. Tai kaip gi ta meninė kokybė? Įvairiai. Vis dėlto neretai klausytojų pasitenkinimą gadino nenušlifuotos detalės. Tai variniai groja pasikliaudami vien patirtim, tai tarp orkestro grupių nėra kontakto, tai interpretacijoms stinga šio bei to. Ne, dėl orkestro profesinio lygio dar nekyla abejonių. Tačiau aukšto rango atlikėjams – dideli ir reikalavimai.

Štai kad ir baigiamasis koncertas. R. Strausso "Taip kalbėjo Zaratustra" – pirmą kartą Lietuvoje. Itin sudėtingas ir techniškai, ir savo turiniu kūrinys. Be to, dėl įrašų ir radijo transliacijų žinomas publikai vos ne geriau už "Mažąją nakties muziką". Atlikti šią poemą – rizikingas ir intriguojantis sumanymas. Rizikingas? – tik ne šiam kolektyvui. Pažįstame orkestrą ir dirigentą – jie tikrai galėtų. Galėtų ir įžangą atlikti meniškiau, ekspresyviau, logiškiau ir, pagaliau, pataikant į taktą. Galėtų faktūra būti skaidresnė, kad visi kontrapunktai būtų girdimi ir styginiai pučiamųjų neužgožtų. Galėtų smuikas nebūti toks sunkiasvoris. Galėtų atskleisti daugiau prasminių niuansų. G. Rinkevičiui pastaruoju metu būdinga ekspresyvi raiška. Štai ir šį kartą – tylumos kontempliacija, kategoriškas fugos postulatas, siaubas, entuziastingi fortissimo ir t.t. – viskas ryškiom spalvom. Ar tik ekspresijos pustonių atsisakymas nebus susijęs su orkestro techniniu kūrinio parengimu? Ne, plėtojimo logika nenukentėjo. Kaip visuomet dirigentas lyg ant lėkštutės pateikė vientisą kūrinį. Netikėta pasirodė interpretacijos jaunatviška dvasia. Sarkazmas, veržimasis, skubėjimas "Der Genesende" padaloje, trelių ir taškuoto ritmo frazių nervas, pašėlusios linksmybės... Ne išmintis, bet atkaklios tiesos paieškos. Įdomu? – o, taip. Ir vis dėlto minties niuansavimas ir subtilesnis tembrų žaismas tikrai būtų pravertę.

O štai tą patį vakarą atliktas J. Sibeliuso Koncertas privertė prisiminti geriausius šio kūrinio interpretuotojus: solistą Davidą Oistrachą, dirigentą Herbertą von Karajaną, Raimundą Katilių... Prisiminti ne dėl traktuotės panašumo, bet dėl lygiaverčio meistriškumo. Dar 1995-ųjų spalį Filharmonijoje V. Tretjakovas drauge su LVSO (dir. G. Rinkevičius) griežė J. Sibeliuso Koncertą labai lyriškai, pabrėždamas poetišką skausmą ir spalvingą romantišką nuotaikų kaitą. Buvo ir skundo, ir kančios, bet kartu ir kovos bei šviesios vilties. Kongresų rūmuose skambėjo visai kas kita. Muzikantai, rodos, tyčia atsisakė bet kokio savitikslio grožio. V. Tretjakovas atliko solisto partiją naratyviai (tai itin žavėjo pasažuose), taip artikuliuodamas kiekvieną natą, kiekvieną frazę, lyg būtų kalbėjęs žodžiais, o ne garsais. Smuikininkas pasirinko pilnakraujį instrumento garsą, beveik violončelinį tembrą, detache vietoj įprasto legato (pavyzdžiui, I dalies šalutinėje partijoje), nevengė gana stiprios vibracijos. Tai buvo greičiau Hamleto monologas nei tradicinis solisto ir orkestro dialogas. Smuikas pats klausdavo ir atsakydavo, kulminacijose ir finale apnuogindamas sielos nervą. Panteistiškas orkestras (nelyginant vandenynas – stichija, ir tariamos ramybės būsenoje liekanti dramos dalyve) jautriai klausėsi, inspiravo solisto mintis ir... rodos, nenumaldomai laikė jį savo rankose. Ir tembrų spalva, ir balansai, detalės ir visuma, protu ir širdimi ne pajaustos, bet išgyventos idėjos – viskas pavyko. Taigi baigiamasis koncertas, kaip ir dauguma kitų, manau, ir sužavėjo, ir kartu nepateisino visų lūkesčių.

Orkestro muzikantams praėjęs sezonas tikriausiai išliks atmintyje ir dėl įspūdingo gastrolių maratono po Olandiją, Liuksemburgą, Prancūziją ir Vokietiją. 17 koncertų (iš jų 13 – Vokietijoje), debiutas Kelno filharmonijoje, anot spaudos, koncertus lydėjusi sėkmė, net triumfas... Orkestro meno vadovas ir vyr. dirigentas G. Rinkevičius grįžęs interviu "Lietuvos rytui" sakė: "Kiekviena sėkmė, kad ir kokia svari ji būtų, – jau praeities faktas. Galvokime apie ateitį." Puiki nuostata dėl ateities. O štai "praeities faktai" išlieka klausytojų atmintyje. Atlikėjai gali tuo neabejoti.