Tadeusz Różewicz

AUŠRA DIENA IR NAKTIS SU RAUDONA ROŽE

Jūs dovanojot man rožę
raudoną
vidury beveik juodą
rudeninę

kontrastuoja
tuščiame baltame
kambary
lyg ją būtų išpjovęs
lancetu
daktaras
Gottfriedas Bennas

naktį rožė
kvapu išreiškia
savo būdą ir svorį

žadina mane
dygliais

išmestas
iš sapno į tikrovę
dar mirgančią plaukiančią

matau ją

maudosi saulėje
pražysta
ji pavojinga

netoleruoja
šalia savęs
nei lakštingalos
nei poezijos

Hafis umdichtend hat Goethe gedichtet
"unmöglich scheint immer die Rose
unbegreiflich die Nachtigall"

prisiliečiau žvilgsniu
suspaustų
vainiklapiais
vietų

kitą dieną
auštant
išnešiau rožę
į kitą kambarį

galėjau pagaliau imtis
eilėraščio

esant rožei
nyko
akyse
saugus įgavo sveiką
spalvą
atgijęs pajudėjo

pastebėjau kad poezija
pavydi rožei
rožė pavydi poezijai

kelias valandas
praleidęs su mūza
atidariau duris

išvydau juodą rožę
žiūrinčią į save veidrodyje

neprarado nė kiek išdidumo
ir reikšmės

paėmiau rožę
jos atvaizdą veidrodyje
pakeičiau žodžiu

ir šitaip
baigiau
kūrinį

2001

LAIVAS VAIDUOKLIS

diena trumpesnė
saulės laikrodis stovi
lietuje be valandos

sanatorija išneria
iš debesų
kaip didžiulis keleivinis laivas

juodų medžių kolonos
apsipila vandeniu ir mėnulio šviesa

sanatorija nuplaukia
su lapkričio miglom

supasi
gęsta langas po lango
pasineria tamson
sapnan

tik iš dalies
po žeme
seną krosnį velnias kūrena
"Pragarėlyje"

prašau nebijoti
tai tik naktinis restoranas
kavinukė

išganytieji ir pasmerktieji
degančiais veidais
laižo gyvenimo likučius

karštis pakyla
ir viskas sukasi
mirties šokyje
"um die dunklen Stellen der Frau"

laivas vaiduoklis
užplaukia ant seklumos

LIETUS KROKUVOJE

lietus Krokuvoje
lietus
lyja ant Vavelio slibino
ant milžinų kaulų
ant Kosčiuškos kalvos
ant Mickevičiaus paminklo
ant Podkowińskio Šėlsmo
ant pono Dulskio
ant heinalo iš Marijos bokšto

lietus
lietus Krokuvoje
užlyja ant baltuojančios Skalkos
ant žalių pievų
ant maršalkos karsto
po sidabro varpais
ant pilkų praeivių

debesys sustoja
apgaubia Krokuvą
lietus
lietus užlyja
ant Wyspiańskio akių
ant aklų vitražų

meilios žydrynės akys
perkūnas iš giedro dangaus

ilgakojės merginos ant platformų
suskleidžia spalvotus skėčius
giedrijasi
pasirodo
saulė
vaikštau po vienuolynus
ieškau mirties šokio

viešbučio kambaryje
bandau sulaikyti
tolstantį eilėraštį

prie popieriaus lapo
prismeigiau drugelį
melsvį
žydrynės dėmę

lietus lietus lietus
Krokuvoje
skaitau Norwidą
saldu patirti
saldžiau būti iš akmens

labanakt mano mieli
labanakt
gyvi ir mirę poetai
labanakt poezija

VARTAI

Lasciate ogni speranza
Voi ch`entrate

palikit visas viltis
kas čia įeina

užrašas virš pragaro
Dantės Dieviškojoje komedijoje

drąsos!

už tų vartų
nėra pragaro

pragaras išardytas
gelmių
teologų ir psichologų

pakeistas alegorija
pagal žmogiškumo ir auklėjimo
kanonus

drąsos!
už tų vartų prasideda
vėl tas pat

du girti duobkasiai
sėdi prie duobės

geria bealkoholį alų
užkanda dešra
merkia mums akį
Adomo kaukole žaidžia
futbolą

po kryžium

duobė laukia
rytdienos velionio
"kailis" jau keliauja

drąsos!

čia palauksim teismo
paskutinio

duobutėj renkasi vanduo
plaukioja nuorūkos

drąsos!

už tų vartų
nebus istorijos
nei gėrio nei poezijos

o kas bus
nepažįstamas pone?

bus akmenys

akmuo
ant akmens
ant akmens akmuo
o ant to akmens
dar vienas
akmuo

2000

Iš lenkų k. vertė Rimvydas Strielkūnas