Kinas

Tiems, kurie nespardo

iliustracija
"Uždrausta moteris"

Krėsle prie televizoriaus

Pasižiūrėjau į programą ir supratau, kad prasideda masinė psichozė, kuri vadinasi pasaulio futbolo čempionatas. Ta proga net Baltijos TV pakeitė pavadinimą: iš tautiškai žydro į autsaiderišką TV4. Atrodo, kiti kanalai puikiai supranta, kad negalės pasipriešinti TV4 ir desperatiškai nuleidžia vėliavas. Kinomanams tai ne taip jau ir blogai, nes vertų dėmesio filmų nepristigs. Tiesa, jie beveik išvien amerikietiški. Taigi mūsų laukia šioks toks Amerikos režisūros paradas.

Nežinau, ar Samas Peckinpah (1925–1984) buvo futbolo sirgalius, bet net jei ir žinočiau, sunkiai tuo patikėčiau. Mat šis Laukinių Vakarų pionierių palikuonis dar mokykloje pasižymėjo audringu charakteriu ir polinkiu į alkoholį bei muštynes. Karo metais jis tarnavo jūrų pėstininkų batalione Kinijoje, vėliau mokėsi koledže, kur susipažino su savo būsima žmona – teatro fakulteto studente. Ji ir pažadino Pechinpah susidomėjimą teatru. Jis įgijo dramos specialybę universitete, dirbo teatre, vėliau televizijoje, o 6-ajame dešimtmetyje tapo Dono Siegelo asistentu. Siegelas – klasikinių vesternų autorius, tad būsimasis kino režisierius išėjo neblogą mokyklą.

Tačiau manau, kad Peckinpah susidomėjimas vesternu radosi ir iš jo protėvių kraujo, ir iš maištingo jo būdo – juk neatsitiktinai būtent Peckinpah laikomas naujosios vesterno mitologijos (arba kontrmitologijos) kūrėju, apskritai žanro atnaujintoju.

Kaip ir Sergio Leonę, Peckinpah domino Laukinių Vakarų "mentaliteto istorija", savotiška detalių – kostiumų, dekoracijų – archeologija. Peckinpah filmai buvo tarsi svajonės medžioklė, gal todėl apie jį dar gyvą sklandė daugybė legendų. Alkoholio ir marihuanos nevengęs režisierius sugebėjo konfliktuoti net su pačiais romiausiais aktoriais, pvz., Charltonu Hestonu. Kita vertus, Peckinpah filmai nuolat sukeldavo diskusijas apie prievartos rodymo ekrane ribas ar žudymo estetizavimą.

Tokias diskusijas sukėlė ir 1974 m. sukurtas Peckinpah filmas "Atneškite man Alfredo Garsijos galvą" (TV3, 5 d. 21.15). Jo herojus – meksikiečių milijonierius paskiria premiją tam, kas atneš jo anūkės kūdikio tėvo galvą. Ieškoti grobio išsirengia smuklininkas, kuriam gyvenime svarbiausia tik pinigai. Filme daug žiaurių scenų – prievartavimas, žudynės, palaikų iškasimas. Kartu tai vienas pačių juodžiausių, bet ir pakerinčių savo poetika Peckinpah filmų.

Beje, apie žaidėjus viename interviu (Peckinpah turėjo galvoje, aišku, Laukinių Vakarų avantiūristus, bet...) jis sakė: "Visi žaidėjai iš tiesų yra pralaimėjusieji. Tų pralaimėjusiųjų žmonių ir tų, kurie laimėjo, asmenybės mane žavi, šie žmonės gyvena griaudami save."

Manau, kad tokie žmonės žavi ir Davidą Lynchą, kurio 1986 m. kultinį filmą "Mėlynas aksomas" taip pat parodys TV3 (6 d. 23.10). Etapinius ar šiaip patikusius filmus visada svarbu pasižiūrėti nors kartą per dešimt metų. Tai padeda suvokti ir kino, ir savęs paties raidą, nes retai kada reakcija būna tokia pati kaip anksčiau. Na, nebent žiūrovas būtų bukas ir įsimylėjęs save. Tokių tarp mūsų skaitytojų, žinau, nepastebėta. Taigi – 1986 m. "Mėlynas aksomas" sukėlė skandalą Kanuose, kur buvo atsisakyta jį įtraukti į konkursą, vėliau – tarp kritikų. Dar vėliau, pasak Andrejaus Plachovo, filmas tapo Lyncho etalonu. Tačiau tai buvo ir galinga provokacija, kuri mums su Jumis atsirūgsta iki šiol.

...Mažas miestelis, už kurio tariamos ramybės, net mieguistumo slypi nusikaltimai, narkotikai, seksualinis sadizmas, visoks nė neįsivaizduojamas blogis. Šį metodą, kurį aš pagal pirmąją savo profesiją – morgo sanitaras – vadinu blogio patologoanatomija, arba liaudiškai – blogio skrodimu, Lynchas sėkmingai taiko iki šiol. Tik gal daug rafinuočiau, vis giliau įsibraudamas ne tik į filmo personažų, bet ir į žiūrovų pasąmonę. Už "Mėlyną aksomą" Lynchas buvo apdovanotas "Oskaru". Dabar tuo sunku patikėti.

Filme vaidina, deja, kažkur dingęs Kyle`as MacLachlanas, Isabella Rossellini, Dennisas Hopperis, Laura Dern – savaip netaisyklingi, neholivudiški aktoriai.

Pačių holivudiškiausių taip pat nepristigs. Meryl Streep ir Liamą Neesoną vėl per TV3, tik birželio 3 d. 20.20 pamatysime dramoje "Prieš ir po" (1996). Impulsyvus, egoistiškas tėvas stengiasi nuslėpti sūnaus nusikaltimą, tačiau dora motina mano, kad sūnus turi atsakyti. Problemos sprendimas ir yra filmo turinys. Šiaip režisierius Barbetas Schroederis labiau mėgsta dviprasmybes, sudėtingus charakterius. Įdomu, kad su prancūzų Naująja banga itin glaudžiai susijusį režisierių, "Cahiers du cinéma" kritiką, Jeano Luco Godard`o asistentą, Jacques`o Rivette`o ir Erico Rohmero prodiuserį į amerikiečių kiną atvedė susižavėjimas skandalistu, girtuokliu ir nuostabiu rašytoju Charlesu Bukowskiu. Iš pradžių šis tapo Schroederio dokumentinio, o vėliau ir vaidybinio filmo "Barfly" personažu.

Tango TV taip pat neliko abejinga alkoholizmo temai – 4 d. 20.25 filme "Be sprendimo rakto" (sakyčiau, negrabiai išverstas daugiaprasmis "Without a Clue") režisierius Thomas Eberhardtas rodo prasigėrusį Šerloką Holmsą, kuris yra tik gudručio daktaro Vatsono priedanga. Filme vaidina visada žavus Michaelas Cainas ir virtuoziškasis Benas Kingsley.

"Snobo kinas" pratęs pažintį su britų režisieriumi Michaelu Aptedu, kurio "Enigma" vis dar rodoma kino teatruose. 1996 m. sukurtos "Kraštutinės priemonės" (LNK, 3 d. 20.45) užkabina Lietuvos žiniasklaidos itin mėgstamą medicinos temą. Vienas gydytojas (Hugh Grantas) apkaltina kitą (nuostabusis Gene`as Hackmanas), esą šis eksperimentuoja su benamiais.

Moralinę problematiką rasime ir iš Australijos į Holivudą emigravusio Bruce`o Beresfordo 1995 m. filme "Paskutinis šokis" (TV3, 1 d. 22.25). Iš tikrųjų nelengva atsakyti į klausimą: ar įvykdyti mirties bausmę moteriai, kuri per ilgus kalėjime praleistus metus suvokė savo kaltę ir už ją atgailauja? Vieną geriausių savo vaidmenų šiame filme sukūrė Sharon Stone.

Kitą didžiąją Holivudo žvaigždę – Bette Davis – pamatysime 1978 m. Johno Hough filme "Sugrįžimas iš Raganų kalno" (TV3, 2 d. 10.15). Tegu Jūsų neišgąsdina "vaikiškas" laikas – filmas taip pat apie du vaikus, kurie apdovanoti antgamtinėmis galiomis. Filme vaidina ir kita "Šventoji pabaisa" – Christopheris Lee. Dar laukia puiki Lalo Schifrino muzika.

Tačiau jeigu po viso to vis dar pasiilgsite europiečių kino, Jums padės LRT. Šiandien (31 d. 23.15) ji rodo Philippe`o Harelio filmą "Uždrausta moteris". 1997 m. Kanų festivalyje jis ne vienam mano kolegai padarė įspūdį nuosekliai pabrėžiamu subjektyvumu – visi įvykiai rodomi tarsi 39 metų vyriškio, viliojančio žavią dvidešimtmetę, akimis. Intymus, erotiškas, subtilus filmas žadėjo naują režisūros žvaigždę. Deja, kol kas spėlionės nepasitvirtino.

Užtat sekmadienį (2 d. 21.10) per LRT – Bile`s Augusto 1972 m. filmas "Medaus mėnuo". Tiems, kas neseniai per "Snobo kiną" matė jo "Dvasių namus", tikrai bus įdomu pasvarstyti apie ankstyvosios populiarių režisierių kūrybos fenomeną. "Mais oł sont les neiges d`antan?", kaip klausė Franēois Villonas.

Jūsų – Jonas Ūbis