Literatūra

"Poezijos pavasaris" baigėsi

Kronika

iliustracija
Kazys Bradūnas ir Eglė Juodvalkė
A.Žižiūno nuotr.

Kronika

"Poezijos pavasaris" baigėsi

Poezijos buvo per ausis ir akis kaip niekad. Šiemet čia savo tekstus skaitė ir Nobelio premijos laureatas, ir – naktiniuose eilėraščių skaitymuose – niekam nežinomas grafomanas. Jie abu buvo visiškai lygūs prieš skaitymą, nelygūs po jo. Tai, beje, ir yra vienas demokratijos paradoksų, o patys demokratiškiausi žmonės, nors narcizai, nors ir garbėtroškos, yra poetai. Šiemetinis "Poezijos pavasaris" klostėsi ne visai taip kaip ankstesnieji. Visų pirma mūsų Kultūros ministerija, įsijautusi taupyti pinigus Žemutinės pilies atstatymui, renginiui skyrė tokius trupinius, kad už juos galėjai svečius apgyvendinti geriausiu atveju čigonų tabore. Beveik tokia pačia intonacija galima būtų pasakyti lakią frazę apie "Poezijos pavasario" almanacho leidybą. Vienaip ar kitaip tai yra renginys – langas, pro kurį mus stebi bei mato Europa ir Pasaulis. Jei pasišiukšlinam, tai pasišiukšlinam patys po savo kojomis, ir tos šiukšlės prilimpa prie mūsų puspadžių. Nepaisant viso to negražumo ir nesmagumo, per savaitę buvo sukurta nuostabių akimirkų. "Eureka". Poezija veržiasi iš savo išaugtų paauglystės marškinių. Talkon ateina menai, naujos raiškos formos bei būdai (Zabarijos menininkų akcija, Užupio vakaras), o svarbiausia – nauji vardai. Toks naujas vardas šiame "Poezijos pavasaryje" yra jauna autobuso konduktorė iš Druskininkų Diana Paklonskaitė, apdovanota "Nemuno" debiutantės premija. Ir labai simboliška, kad į šį vyksmą buvo prisiminta įtraukti dabar jau mūsų poezijos patriarchą Kazį Bradūną, kuris ir pelnė šių metų poezijos laurų vainiką. Sveikiname laureatą, linkėdami jam šviesių kūrybos akimirkų ir sveikatos, kurios jis, regis, dar ilgai nepristigs.

L.J.