Kinas

Auksinė palmės šakelė "Pianistui"

Festivalis

iliustracija
"Voras"

Davido Lyncho vadovaujama žiuri neapsiėjo be akibrokštų: kas galėjo tikėtis, kad ekrano maištautojas skirs "Auksinę palmės šakelę" Romano Polanskio filmui "Pianistas", kurį ne vienas kritikas pavadino akademišku ar net holivudišku? Tadeuszas Sobolewskis iškart pažymėjo, kad "Pianistas" sukelia daug abejonių, kur filme yra Polanskis, o kur – Szpilmanas, kurio vokiečių okupacijos metų odisėja ir tapo filmo pagrindu. Pasak kritiko, Polanskis be reikalo pasislėpė už savo herojaus ir tik retkarčiais leido sau prabilti savo balsu. "Libération" kritikas Didier Peronas atkreipė dėmesį į filmo biudžetą – 35 milijonai eurų, ir kad dalis filmavimo grupės dirbo ir filmuojant "Shindlerio sąrašą". Kita vertus, iškart po festivalio peržiūros "Pianistas" atsidūrė galimų favoritų sąraše.

Kitas šio sąrašo filmas – Aki Kaurismäki "Žmogus be praeities" – buvo apdovanotas Didžiuoju prizu, o Kati Outinen – prizu už geriausią moters vaidmenį. Kalbėdami apie šį filmą kritikai pabrėžia, kad Kaurismaki sėkmė Kanuose atskleidžia, koks didžiulis potencialas slypi mažo biudžeto filmuose. Tai filmas, sukurtas ties primityvumo ir rafinuotumo riba. Jis nukelia į visuomenės pakraščius, iš kurių geriau matyti pasaulio degradavimas. Filmo herojai neatitinka žiniasklaidos reikalavimų – yra negražūs ir tokie neiškalbūs, kad jų žodžius puikiausiai galėtų atstoti užrašai.

Filmo herojus prarado atmintį, kai buvo sumuštas gatvėje. Jis nepastebėtas išeina iš ligoninės ir patenka į uostą, kur konteineriuose gyvena visiškai savimi patenkinti žmonės. Ten jis ir liks gyventi mažame namelyje, augindamas lysvę bulvių ir žiūrėdamas į platų pramonės, bankų, biurokratijos, banditizmo ir skurdo pasaulį.

Už geriausią vyro vaidmenį apdovanotas Olivier Gourmet, suvaidinęs tėvą brolių Luco ir Jeano Pierre`o Dardenne`ų filme "Sūnus". "Le Monde" apžvalgininkas šį filmą pavadino "humanizmo pamoka". Ankstesnieji Dardenne`ų filmai ("Pažadas" bei prieš kelerius metus Kanuose skandalą sukėlusi "Rozeta") suformavo jų kaip socialiai angažuotų režisierių įvaizdį. Iš pradžių gali pasirodyti, kad maža skaitmenine kamera nufilmuotas "Sūnus" pratęsia šią kryptį. Filmo herojus, kurį ir suvaidino Gourmet, yra stalius, visiškai užsidaręs nuo pasaulio savo dirbtuvėje. Jis gyvena vienas, su žmona išsiskyrė po to, kai buvo užmuštas jų sūnus. Žudikas – vienuolikmetis Fransisas – išėjęs iš pataisos kolonijos atsiduria Olivjė dirbtuvėje. Fransisas nežino, kas yra Olivjė, bet šis žino, kas yra Fransisas. Olivjė auklėja berniuką tarsi savo sūnų, o vėliau prisipažįsta, kad yra aukos tėvas. Fransisas reaguoja agresyviai.

Pasak Sobolewskio ("Gazeta wyborcza"), brolių Dardenne`ų filmas tapo paslėpta krikščioniškos meilės pamoka. Tokios meilės, kuri net leidžia įsūnyti žudiką.

Aptariant šių metų Kanų festivalį, daug vietos skiriama ir tiems kritikų favoritams, kurie liko be prizų. Pirmiausia tai Mike`as Leigh, kurio "Viskas arba nieko" sulaukė bene didžiausių žiūrovų simpatijų. Jis buvo pavadintas ir giliausiu, ir jautriausiu, ir pačiu universaliausiu. Gal todėl salė per šį filmą verkė nieko nesigėdydama. Leigh mėgstamas aktorius Timothy Spallas čia vaidina taksistą, kurio sūnus patenka į ligoninę ištiktas širdies smūgio. Gydytojai aiškina, kad nereikia baimintis, tačiau liga išprovokuoja šeimos dramą, o kartu išgyvenama nelaimė atveria jiems galimybę būti laimingiems. Tai, kas nesvarbu, pasirodo, yra labai svarbu ir reikalinga. Filmo medžiaga tampa tiesiog gyvenimas – kartu ir komiškas, ir dramatiškas, ir tragiškas.

Daugumos nuomone, prie geriausių šių metų Kanų konkurso filmų priskirtinas ir Davido Cronenbergo "Voras" (taip pat neįvertintas žiuri). Skirtingai nuo ankstesnių šio režisieriaus filmų, "Voras" nutolo nuo apibrėžtų žanrų (siaubo filmo, trilerio), būdingų Cronenbergo kūrybai.

Filmo herojus, kurį suvaidino Ralphas Fiennesas, yra iš psichiatrijos ligoninės išleistas pacientas. Jis apsigyvena apleistame viešbutyje Lon- dono pakraščiuose, dėvi ketverius marškinius, lagaminėlyje laiko daug virvučių, o kelnėse paslėptoje kojinėje saugo savo didžiausią turtą – užrašų knygutę, kurioje aprašinėja savo istoriją. Kaip voras rezga vis tokį pat tinklą, ir Spaideris nuolat pasakoja tą pačią istoriją – apie blogą tėvą, kuris užmušė žmoną ir atsivedė į namus prostitutę, kad mylėtųsi su ja sūnaus akivaizdoje. Tačiau tai, ką iš pradžių buvo galima suvokti kaip praeitį, pasirodo, yra dabartis – Spaideris vis iš naujo išgyvena savąjį Edipo kompleksą, viduje išlikdamas vaikas. Taigi filmas rodo psichinės ligos gelmę.

Nuskriaustas galėjo pasijusti ir Aleksandras Sokurovas. Jo filmas "Rusų laivas" sulaukė bene prieštaringiausių vertinimų. Sokurovu žavėjosi ir "Cahiers du cinéma", ir "Le Monde" kritikai, tačiau "Liberation" apkaltino režisierių tampant oficialiu Vladimiro Putino rūmų menininku.

7MD inf.