Tamsa su jumis

Kęstutis Grigaliūnas. "Karvių bernas, pravarde Tamsos Šešėlis". 2002 m. O. Posaškovos nuotr.

Paroda "Tamsos šešėlis" galerijoje "Kairė – dešinė"

"Tamsos šešėlis" – tai jau trečioji paroda iš Kęstučio Gintalo, Kęstučio Grigaliūno ir Gintauto Trimako kartu rengiamos parodų serijos. Iš viso jų turėjo būti trys, tačiau kas žino, kiek dar nenumatytų. Užpernai surengta "3x9". Pernai – "Fetišas". Šiemet – štai, dar viena odė pjaustymui, ryškinimui ir slampinėjimui Meno prieigose su keistais pasiūlymais.

Parodos koncepcija turėjo gimti G. Trimako galvoje po to, kai jau buvo subrendusi jo fotolaboratorijoje – atokiame studijos kampelyje juodi popieriaus lapai apšvietė juos skyrusius fotonegatyvus ir blankiomis faktūromis priminė neekologišką savo prigimtį. Galima spėti, kad juos radęs menininkas trumpam sustingo – galbūt buvo gaila juostos, galbūt kaip tik iš jos nieko gero jau nesitikėjo, šiaip ar taip, radiacija skatino veikti. Teko griebtis šviesos, išbrėžti negatyvuose juodus plyšius ir išdžiaustyti palubėje trimis virtinėmis, keliaujančiomis tarp kitų koncepciją jau pasivijusių kūrinių. Taip atsirado "Pervertas".

Kiti "tamsos šešėliai" atsirado visai kitaip, labiausiai asocijuodamiesi su prasminiu atspalviu, jaučiamu, pavyzdžiui, minint "tamsią praeitį". K. Gintalo "X-Man" ir "Vyras su papuošalu" slepia kažką tokio, ką iš juodų siluetų iškerpa nuogas stiklas, beveik įtikindamas, kad dvigubai anonimiški personažai realūs. Realumu pasiryžęs priblokšti ir K. Grigaliūno "Karvių bernas, pravarde Tamsos Šešėlis" – rausvas Laukinių Vakarų komikso kiškis, mosuojantis faneriniu brauningu. Toks pat didelis ir iškalbingas, kaip ir greta jo kabančio diptiko pavadinimas: "Negerai žiūrėti pro rakto skylutę ir kilnoti svetimus sijonus". Svetimus sijonus čia atstoja "nejaunos" užuolaidėlės, o kad negerai, turėtų priminti jautri jas pakėlusi žiūrovo ranka ar, jei ši nesuvirpa, akiplėšiški komiksų herojai. Kodėl pieštinė pornografija apsimetinėja nekaltesne nei fotografinė? Kas gi tėra "atradimo džiaugsmas" prieš išsvajotą ir išpuoselėtą piešinį?

"Motyvas". 2002 m. Kęstutis Gintalas

Visiškoje nežinioje palieka atokiausiame salės kampe atremta lenta: "Ta, kuri lydi mus visą gyvenimą". Taip vedžioti už nosies beveik neįmanoma.

Kas atrodo kaip Redo Diržio ant trijų stiklo plokščių perkeltas vaizdas iš trijų Eglės Rakauskaitės performanso "Taukuose" monitorių (tiesa, šįkart tai vyriškos lyties kūnas), Dariaus Žiūros pavadintas "Kitur" (aliuzijos siekia bent jau D. Žiūros instaliaciją "Kita erdvė" su nuorodomis į miegančiosios gražuolės legendą), iš tiesų yra alpiai estetiškas K. Gintalo darbas. Greta – vėlgi jo "Motyvas", formaliai atliepiantis visa ką rėminančias didžiaformates G. Trimako fotografijas "Apie pilką I-III". Šalia pagerbtas "Motyvą" atradęs algoritmas, parašytas ir patikrintas eclub.lt vyrukų, išsklaido plagiavimu grėsusį debesį, pakeisdamas jį saldžiai žaliu (pagal aplinkybes) žodžiu "kombinatorika". Eclub linki kūrybinės sėkmės, o kūrinys, iš kurio tikrasis autorius panūdo pasirinkti patikusį motyvą, prasidėjo nuo tokios užduoties: keturi skirtingi objektai sudedami į vieną eilę laisva tvarka, penktas yra apverstas iš keturių ir laisvai įterptas tarp šių objektų.

"Apie pilką I". 2002 m. Gintautas Trimakas

Tamsos spektrą užbaigia erdvėje besisupantis K. Grigaliūno medžio pjaustinys "Senele, senele. Kokie aštrūs tavo dantys!" ir kilnojamoji kompozicija "Kiškis mėnesienoje", kurio forma verčia susimąstyti apie tai, koks mentaliteto posūkis galėjo įvykti miestiečių galvose ant Vilniaus arkikatedros užkėlus šventųjų statulas. Menas veikia žmones.

"Tamsos šešėlis" pačia bendriausia prasme reabilituoja tamsą, neapčiuopiamą, nepažinų ir neveiklų nešaltinį. Bet kas, ką skleidžia tamsa, paprastai suvokiama kaip itin neigiami reiškiniai, nebūdingi šiam pasauliui, ir manoma, kad tamsa apskritai neskleidžia nieko ir nepalieka pėdsakų – tereikia prisiminti tamsiuosius amžius. Tiesa, viduramžiai jau daugiau ar mažiau reanimuoti. Būkite pažįstami, teigia "Tamsos šešėlio" trijulė, tamsa su jumis. Pirmiausia, jei jau meta šešėlį, ji nėra visiškai neapčiuopiama. Antra, iš prigimties esame bent pusiau mistikai – tamsa palieka žymes. Trečia, viskam galima surasti paaiškinimą – jei paaiškinimai laikomi vertybe savaime. Dažniausiai tereikia gerai įsižiūrėti – pageidautina šviesoje. Ketvirta, dirbtinė tamsa lygiai tokia pat ponų išmonė, kaip ir dirbtinė šviesa. Ir penkta, jei ko nors nematote, tai nebūtinai reiškia tamsą.