Kitoks kaimas

Jindrich Štreit. "Paseka, žemės ūkio kooperatyvo vadovo kambarys"

Jindricho Štreito fotografijų paroda

Vilniaus fotografijos galerijoje veikia čekų fotodokumentininko Jindricho Štreito paroda. Tiksliau, eksponuojamas 1979–1990 m. Čekijoje kurtas fotoprojektas, pavadintas "Kaimas – tai visas pasaulis". O tai beveik leidžia įsivaizduoti parodą jos dar nemačius. Aišku, kad joje dar kartą turėtų atsiskleisti visoms iki 10-ojo dešimtmečio buvusioms liaudies respublikoms pažįstama agrarinė tikrovė. Mat kol visas pasaulis dar nebuvo tapęs kaimu, pakankamai jos vaizdų užfiksavo ir lietuvių fotografai. Todėl J. Štreito paroda tarytum nieko itin naujo ir nežada.

Tačiau taip paprasta nebūna. Čia prisiminiau A. Makine "Prancūzišką testamentą". Knyga, kaip žinia, baigiasi tarybinės santvarkos žlugimu bei herojaus močiutės laišku, kuriame ši pasakoja savo – prancūzės, gyvenusios Rusijoje – istoriją. Anūką suerzina ši išpažintis – ji tėra viena iš daugybės panašių, pasipylusių po žodžio laisvės atgavimo. Tačiau erzina tol, kol pasakojama istorija pradeda skambėti tik močiutei prancūzei būdingomis intonacijomis ir pastabomis, o galų gale virsta su niekuo nesupainiojamu pasakojimu. Matyt, ir su fotografija tas pats – ne taip svarbu, ką fotografuoji, o kaip ir kodėl: senokai žinoma, jog reikšmių skirtumai randasi iš menkiausių raiškos kontrastų, vieną garsą pakeitus kitu arba vaizdą nufotografavus ne iš kairės, bet iš dešinės. Todėl, aišku, J.Štreito kaimas "priverstas" būti visai kitokiu pasauliu, nei esame įpratę matyti Algimanto ir Mindaugo Černiauskų, Vito Luckaus, Aleksandro Macijausko, Romualdo Rakausko, Antano Sutkaus ir kitų darbuose. Pavyzdžiui, kalbant apie lietuviškas kaimo gyvenimo fotografijas, reikėtų pažymėti norą fiksuoti ne kaimo realybę, bet idealą su žydinčiais sodais, gyvulių turgumi, atlaidais, kitaip tariant, kaimą-šventę, kurioje tarpsta daininga lietuvio siela; norą kalbėti ne apie žemę kapstantį bei gyvulius šeriantį kaimietį, bet kaimo Žmogų, dvasiškai nutolusį nuo šių praeinančių kasdienių rūpesčių, saulės nutviekstu veidu, švariais baltiniais, rymantį ant kelmo, grojantį akordeonu, su meile žvelgiantį į draugo veidą; taip pat ir kaimietę dailia balta ar marga skarele, vediną anūku; vienaip ar kitaip, žmogų, netekusį tik jam vienam būdingų bruožų, bet visa kuo skleidžiantį bendražmogišką dvasingos būtybės šviesą. Suprantama, kadaise tokiais būdais bandyta saugoti tautos identitetą, tačiau niekaip nepaneigsi, jog šioms fotografijoms būdingas ir kiek perdėtas romantizuotas kalbėjimas, patosas bei dirbtinumas – kaip, beje, ir lietuviškai kinematografijai, tapybai, prozai, poezijai ir t.t. Nieko čia baisiai blogo, žinoma, nėra: tokią raišką provokuoja gimtosios sienos, istorija, kalba ir panašūs dalykai. Tačiau kartais vienpusiškumas ima nusibosti, ypač kai įstringa mirties taške. Tiesą sakant, kaip ir dauguma, turiu giminės atšaką, gyvenančią kaime, tad esu ne kartą ten lankiusis. Nieko panašaus į lietuviškų fotografijų ikonografiją, deja, neišvydau. Tiesa, taip pat nieko, kas primintų ir šiuolaikinės realybės fotografijas.

Šiaip ar taip, progą į kaimą pasižiūrėti iš kitos pusės – be abejo, vienpusiškai, tačiau vis dėlto kitaip – gali suteikti J.Štreito fotoparoda. Jo kaimiečiai – nuskurdę, purvini ir tikriausiai pikti (nors nebūtinai). Dažniausiai jie aptinkami laukuose, savo kiemuose, namuose, baruose arba – spėju – kultūros namuose, jei teisingai interpretuoju pustuštes sales su stalais, suolais, vėliavomis, tarybiniais plakatais ir akylai situaciją stebinčia funkcionierių saujele. Dažnai šie kaimo gyventojai rūko bjauriai atrodančias cigaretes ir krato pelenus į bjaurias pelenines, stovinčias visur – ant stalų, radiatorių, lovų, prie televizoriaus. Visi jie geria (tikriausiai) alų iš alaus formos butelių be etikečių, kurie mėtosi visur – ant stalų, palangių, keliauja iš rankų į rankas. Jie, matyt, nuolat įkaušę, todėl nesusišukavę, skylėtomis kelnėmis, prilaikomomis ne diržais, bet virvutėmis, o labiausiai mėgsta treningus ir ilgus guminius batus, kurių nenusiauna net savo trobose, su jais sėdi prie stalų ir guli ant lovų šalia bjauriųjų peleninių. Jų trobos, priešingai lietuviškosioms, niekad nebūna iššluotos ir išmazgotos, o grindys netgi ne medinės, bet greičiausiai cementinės, dengtos ne kilimais, bet purvu. Trobose niekada nešviečia saulė ir nė vienam kaimiečiui ant veido neužkrinta nė menkiausias jos spindulys. Dažniausiai juos apšviečia negyva televizoriaus šviesa. Vis dėlto televizorius atrodo kur kas gyvesnis už čekų kaimiečius, mat šie tarpusavyje beveik nebendrauja, pavyzdžiui, tėtis su trimis vaikais, susirangę ant sofos, įsmeigę akis į filmą ar televizijos laidą, arba porelė, prigulusi ant lovos, lyg ir susiglaudusi, bet tikriausiai tam, kad būtų patogiau žiūrėti televizorių, transliuojantį kažką nepaprastai įdomaus. Jei nėra televizoriaus, šie žmonės sėdi greta nunėrę galvas į priešingas puses, kaip toji stora moteris ir jaunas vaikinukas – tikriausiai jos sūnus – prie bendro stalo, ir niekas jų nesieja, nebent jie būtų įkaušę kaip penki patenkinti vyriškiai, apkabinę kits kitą per pečius ir sustoję aplink bendrą stalą, užtiestą laikraščiais ir kitais atitinkamais priedais. Dar kartais čekai ir čekės dėvi dujokaukes, taigi neaišku, ar iš viso juos galima pavadinti žmonėmis. Nors, žinoma, dujokaukes jie turbūt užsimauna prispirti kokio reikalo – dažniausiai žiemą, išėję į juodus ir baltus, šiek tiek apsnigtus laukus. Šaudo į taikinius miške, dirba tvartuose, fabrikuose bei dirbtuvėse, augina vaikus, kurie sėdėdami šaltą rudens dieną lauke šalia tėčio jau tiesia rankutes į mamos gurkšnojamo alaus butelį. J.Štreito fotografijos iš tiesų įkūnija visą pasaulį, ir liūdniausia, kai paaiškėja, jog šiems žmonėms tik tai ir tėra duota – be jokių užuominų į geresnį ateities ar bent pomirtinį gyvenimą. Kaimas yra viskas, jo ribos yra ir kaimo žmogaus ribos, kurių neįmanoma peržengti. Tai įrodo tiek siužetai – mat net ir dvasininkai teegzistuoja kaimo erdvėje, apsupti nusišėrusių ir visai ne dvasiškų karvelių narve, vištų, kalakutų ir šunų, tiek fotografijų forma – jų tamsa, arba, tiksliau, neegzistuojantis šviesos šaltinis, kadravimas, žiūros taškas – visada tiesiai prieš save, kiek aprėpia akies laukas, nei daugiau, nei mažiau – kiek žmogus sugeba fiziškai. J.Štreitą, atrodo, tiesiog džiugina galimybė viename kadre sutalpinti visą gyvenimą, kurio pagrindinis dėmuo – įvairiausios šiukšlės: suglamžyti popieriai, skudurai, suplyšę drabužiai, sulūžę ir apsilupinėję baldai, išklypusios tvoros, griūvantys namai besilupančiu tinku, traktorių vėžių išrausti neasfaltuoti keliukai, nuplyšę ir nusitrynę tapetai, sugedę žmonių dantys, cigarečių nuorūkos, purvas bei tendencingai niekad nesibaigiantis ruduo arba žiema. Vienintelė gerovė šiame pasaulyje – televizoriai, stovintys net virtuvėse. Turbūt ne veltui vienoje fotografijoje būrelis šventiškai apsitai- siusių kaimiečių stovi ir klūpo, kitaip tariant, meldžiasi, ne prieš ką kitą, bet prieš televizorių. Žinoma, reikėtų pripažinti, jog J.Štreitas, kaip ir lietuvių fotografai, linksta į abstrahavimą: fotografijose neįmanoma aptikti psichologizavimo požymių, tik vieną bendrą tipažą; antra vertus, priešingai lietuviškajai mokyklai, šių fotodokumentų akcentas nėra Žmogus, tačiau pats Kaimas ir jo diktatas žmogui. Beje, didžiausią džiaugsmą parodoje ir teikia galimybė palyginti lietuviškosios bei čekiškosios rezistencijos formas.

Panašių projektų J.Štreitas yra įgyvendinęs Prancūzijoje, Austrijoje, Anglijoje, dalyvavęs daugybėje parodų, rengęs savąsias, už fotografavimą, neatitinkantį valstybinės ideologijos, kadaise netgi suimtas ir įkalintas; taigi tiek Čekijoje, tiek anapus jos jis – vienas įžymesnių čekų dokumentininkų. O tai greičiausiai byloja apie parodos idėjų aktualumą ir šiandien.