Mūsų kieme šiokia tokia nauja tvarkelė

Šiuolaikinės lietuvių poezijos chrestomatija.

Sudarė Sigitas Parulskis.

Vilnius, "Alma littera",

2002, 216 p.

Sėdžiu Pilies gatvės terasoj gurkšnodamas neskanų alų, ir koks telepatinis sutapimas – pro šalį dideliais žingsniais žemyn gatve keliauja Sigitas Parulskis. Kažkodėl taip nuleidęs į grindinį akis, į save įsižiūrėjęs, kad net nedrįstu šūktelėt. O kelias dienas tik apie jį ir jo sudarytą poezijos rinktinę sukosi mintys. Manau, lai sau eina susikaupęs žmogus savo keliais.

Almanachas išleistas "Skaitymų" serijoje, kuri skirta ne akademikams, o jaunimui – moksleivijai ir studentams. Sakytum – dirvai, kuri dar priima sėklą. Visai nežinia, ar kas tuose laukuose išdygs, bet kaip kokie babiloniečiai privalome aprašyti, kas buvo pasėta. Visų pirma kyla tokia "netašyta" mintis, kad kiekvieną darbą reikia vertinti pagal tai, kokios buvo išsikeltos užduotys, ir žiūrėti – atlikta ar ne? ir kaip?.. Mano galva, ši poezijos rinktinė yra beveik tobulai padarytas darbas. Visų pirma todėl, kad ją malonu paimti į rankas (patogus formatas, neįkyrus dailininko darbas, knyga ne per stora – nuo storų poezijos knygų mane pykina), antra vertus, visi pasirinkti autoriai – draugai ar bent geri pažįstami. Didelis džiaugsmas ir pačiam būti tokioje draugijoje.

Deja, tos draugijos pradžią pagenėjo pats D. Pirmoji almanacho poetė Nijolė Miliauskaitė jau pakeliavo į rašytojų kalnelį Antakalnyje. Labai simboliška, nes visi ta kryptimi keliaujame.

Sudarytojas, man regis, pasirinko tuos autorius, kurie artimesni jam – jų yra viso labo penkiolika. Nuo minetos N. Miliauskaitės iki Neringos Abrutytės. Tokius autorinius almanachus sudarantis žmogus nuolat susiduria su viena pagrindine – atrankos problema. Pirma – pasirinkti autorius, antra – tekstus. Taigi sudarytojas tarytum kalba ne tiek apie bendrą mūsų šiuolaikinės poezijos panoramą, kiek apie savo vertybių skalę. Tačiau jis nėra kosmonautas, ir šalia esantys kontekstai veikia ir lemia jo pasirinkimą. Turėdamas tai galvoje perkratau rinkinį ir nerandu pavardžių, nevertų patekti į antologiją, iš kurios poezijos pradmenų mokysis jaunimas. Čia pakanka stilistinės žaismės – nuo sonetų vainiko (Edmundas Kelmickas) iki dienoraštinio verlibro (N. Abrutytė). Beje, sudarytojo žodyje gali pastebėti ir šiokį tokį hierarchizavimo siekį, nors jis visai nerėžia akies. Tai tekstų rinkinukas – S. Parulskio nuomonė apie bendraamžių poetų darbus. Bene gražiausiai jis bus aprašęs Donaldo Kajoko pasaulėjautą, na ir savo. Man tai pasirodė pats įdomiausias skyrelis, nes poetas, spausdindamas pats save ir aprašydamas savo poeziją, privalo padaryti psichologinį triuką – imti ir pažiūrėti į save iš šalies. Taip kukliai nukišęs save vos ne į antologijos pabaigą, jis prasitaria: "Iš SIGITO PARULSKIO poezijos tvoskia niūrus, kartais net mazochistinis mirties garas; taip, kaip normaliam žmogui patinka gyventi, šiam poetui patinka mirti" (p. 27). Tai beveik Algimanto Mackaus ištarmė, mėginimas erzinti D. ir mirtį. Beje, įžangos žodyje tuo kriterijum (daugeliu atvejų) S. Parulskis ir grindžia savo atranką.

Po šios rinktinės galima sakyti, kad išties yra kažkas atsitikę su mūsų poezijos raida. Tarkim, iš vienos 8–9-ajame dešimtmetyje garsiai pasireiškusios poetų kartos į chrestomatiją nepateko nei Vytautas Rubavičius, nei Almis Grybauskas, o koją rimtai įkėlė jaunasis Arnas Ališauskas ir Darius Šimonis.

Tokie dalykai liudija tik sudarytojo drąsą ir skonį. Jis be reikalo jaudinasi, kad rinkinyje eilėraščiai yra tarytum našlaičiai, neturintys greta savo silpnesnių kaimynų iš autorinių rinkinių ar rinktinių. Manyčiau, kad yra visiškai priešingai – nė vienas poetas nesistengia sukurti vidutiniško eilėraščio tam, kad geras jo pašonėje atrodytų dar geresnis. Visos poetinės nesėkmės neturėtų būti pateikiamos vardan sėkmingesnio teksto eksponavimo.

Chrestomatija nėra ta vieta, kur galima sužaisti gudrų žaidimą su fonais, antrais planais, variantais ir eilėraščių papildiniais. Visi poetai čia yra tartum apnuoginti – savotiškas ekshibicionizmo aktas, bet manau, kad neatsiras nė vieno, kuris šiuo laiku ir šioj erdvėj to išsigąstų.

Sakyčiau, kad šis almanachas parodė dar vieną, plika akim beveik nematomą, mūsų literatūros problemą. Akademikams, universitetų profesoriams ir literatūrologams šiuolaikinė poezija baigiasi A. Marčėnu ir S. Parulskiu, o S. Parulskiui ji S. Parulskiu nesibaigia. Dėkui D., kad tokias knygas dar suteikiama teisė sudaryti poetams, kurie turi poezijos pojūtį, jautrą ir gerai įstatytas galvas.

Liudvikas Jakimavičius