Literatūra

"Fickaraldo" dienoraštis

Mario Adorf

iliustracija

Tęsinys. Pradžia Nr. 21

Sausio 4 d.

Šiąnakt drauge su Micko Jaggerio sekretoriumi Hanu Dumu atkako milžiniškas aliuminio konteineris: kasetės, vaizdo ir garso leistuvai, filmai ir galybė kitokio krovinio. Važiuodamas mopedu, šiandien Herzogas griuvo ir vos ne iki kaulo prasirėžė šlaunį iki kelio. Visiems rodo nesutvarstytas, krešančias žaizdas.

Pirmoji mano filmavimosi diena. Laivas "Molly Aida 2" atrodo neblogai. Beveik ištisą dieną davėmės po Ikitosą ir palei Amazonę, nufilmavom trumpas sceneles vairinėje, daugiausia su Jasonu ir manimi. Sekėsi visiškai neblogai. Vakare siaubinga anglų kalba Herzogas pareiškė: "We ditt kwite well, but we ken do weller". Jasonui pasirodė, kad darbo nuotaikai stinga humoro, tenka su juo sutikti.

Lauke lyja, saulės nematyt, bet labai šilta. Perrašiau pirmąją sceną, iš esmės tik sukeičiau vietomis paskutinius sakinius. Čia, kaip neretai Herzogo scenarijuose, viskas apversta aukštyn kojom. Daugiau vargo su 83-iąja scena, kurioje pasirodo indėnai. Manęs neįtikina, kaip Fickaraldas bando raminti saviškius. Mano galva, jis turėtų kalbėti taip: "Aš netikiu, kad tie indėnai tokie kraugeriai. Juk jie taip taikiai klausėsi Caruso arijų. Tik šiukštu nepradėkite šaudyti!" Taip ir perrašiau sceną.

Sausio 8 d.

Antroji mano filmavimosi diena. Dvi scenos laive, vėliau scena misijoje. Lyja be perstogės – naujų baltų drabužių nereikės zulinti ir dirbtinai sendinti, jie atrodo natūraliai nusidėvėję. Dėl lietaus filmavimą misijoje teko nutraukti.

Vakare atvyko Claudia Cardinale. Puolėm kits kitam į glėbį, visi vyrai aplinkui sprogo iš pavydo. Ji kiek papilnėjusi, bet taip atrodo dar geriau. Claudią lydi sūnus Patrickas, kurį Limos žurnalistai palaikė jos meilužiu, – patys kvatodami apie tai pasakojo.

Iki šiol mūsų nufilmuotos scenos tokios striukos, kad jose beveik neteko vaidinti. Deja, sprendžiant iš scenarijaus, jos tokios ir paliks. Herzogas nekuria filmų aktoriams. Jis be paliovos kuždasi su operatoriumi Thomu Mauchu, pats dirsčioja pro kameros akį, bet jam nerūpi nei turinys, nei aktoriai. Rūpi tik smulkios detalės antrame plane, jis nuolat vaiko statistus iš vienos vietos į kitą.

Kartą, filmuojant sceną su Jasonu ir manimi, jis ima šnibždėti Mauchui į ausį: kaip šiam atrodąs "pastatymas"? Neįdomu! – irgi šnibžda jam Mauchas. Tada karo spalvomis išdažytą indėną Herzogas stato priešais kamerą, šis bukai spokso į ją, o mudu su Jasonu virstame dviem galvutėmis kažkur dešinėje kadro pusėje. Mudu nutraukiam filmavimą, aš klausiu Herzogą ir Mauchą, ar jie tai darą rimtai. Abu žiūri į mus kaip eibes krečiant užklupti vaikigaliai. Sakau, kad ši scena labai svarbi, o žiūrovai savo dėmesį sutelks tik į tą indėną. Gerai, indėnas iš kadro išvaromas, o Herzogas murma panosėje: "Nieko, nieko, mes dar kitaip pabandysime!"

Šiandien Herzogas davė man knygelę, jau išverstą į italų kalbą. Aš turįs ją perskaityti ir pasakyti, ar itališkas vertimas pakankamai tikslus. Įtariu, kad jam tereikėjo dingsties įrodyti man, kad jis išties yra "poetas". Knygelėje pasakojama apie Herzogo kelionę pėsčiomis iš Miuncheno į Paryžių – šitaip jis tarėsi išgelbėsiąs Paryžiuje, savo bute, mirtimi besigaluojančios Lotte Eisner gyvybę. Eisner – žymi nebyliojo vokiečių kino istorikė, viena Herzogo atradėjų, jo mūza Prancūzijoje, kur, pabėgusi nuo nacių, gyvena jau daugel metų. Gal kiek stačiokiškai paklausiau Herzogą, kodėl gi jis į tą Paryžių nenuskridęs lėktuvu ir nepaguldęs jos ligoninėn? Tuomet nebūtų tekę tiek gaišti, juk ji galėjusi numirti. Jis tik pasižiūrėjo į mane kaip į skystaprotį. Tai juk ir buvusi jo žygio prasmė, tik šitaip jis siekė ištraukti Eisner iš giltinės nagų. Vokiškai tos knygelės pavadinimas skambėjo "Vom Gehen im Eis" ("Ėjimas ledu"). Štai keli būdingi sakiniai:

Eisner negali mirti, ji nemirs, aš to neleisiu. Ji nemirs, ne. Tik ne dabar, ji negali mirti. Ne, dabar ji nemirs, ji nepadarys šito. Mano žingsniai tvirti. Nuo jų virpa žemė. Aš žengiu tarsi bizonas. Kai ilsiuosi aš, ilsisi kalnai. Ak! Ji negali mirti. Ji nemirs. Atkakęs į Paryžių, rasiu ją gyvą. Kitaip ir negali būti, ji negali mirti. Galbūt vėliau, kai mes tai leisime...

Aiškėja, kad Werneris Herzogas nėra kino režisierius įprastine prasme, – jis ieško ypatingų, niekada neregėtų vaizdų. Betgi šie vaizdai kyla iš realiai ekstremalių situacijų. O ir pagrindiniai jo veikėjai kone be išimties balansuoja ant ribos, tai nelaimingieji iš gyvenimo arba literatūros. Tokie kaip Kasparas Hauseris, Voicekas, Nosferatu, Bruno S., Strošekas, o dabar štai Fickaraldas...

Toje mažoje knygelėje aptinki ir išties puikių vaizdų bei aprašymų. Ir tai jau ne gaivalingos gamtos dramos, ne titaniškos grumtynės, kurias iš savo glūdumų sveikintų Nietzsche ir Ernstas Jungeris, o paprasčiausi stebėjimai, tykūs, visai neherojiški akimirksniai. Kartais – tiesiog poetiški pus- lapiai, kad ir istorija apie senelį, kuris vieną gražią dieną nebenori keltis nuo savo kėdės.

Sausio 11 d.

Pačios gražiausios, bet ir karščiausios dienos. 6.45 važiuojame filmuoti "Molly Aidos 2" išplaukimo scenos. Herzogas paskelbė: dalyvaus 5 000 statistų! Manau, kad jų susirinko perpus mažiau, o perdien ir tų apmažo. Jasonas sakė, kad statistams pažadėta po 10 solių per dieną. Palyginimui: 1 USD = 340 solių. Tikrai nėra kuo didžiuotis.

Skėčiai nuo saulės, buvę tokie madingi XX a. pradžioje, būtų tikę ir scenovaizdžiui, nė nekalbant apie jų naudą tokiame pragariškame karštyje. Čia nebuvo nė vieno tokio skėčio! Tad ko stebėtis, kad jau ketvirtą valandą ryto į filmo kostiumus sulindę žmonės netrukus ėmė kristi it musės. O kai paaiškėjo, kad niekas nesiskubina duoti nei valgyti, nei gerti, statistai tiesiog būriais išsilakstė kas kur. Tik popiet atsirado apgailėtinų sumuštinių su sūriu ir drungno limonado. Mickas netgi nepasirodė, "Molly Aida 2" išplaukė be jo. Balta suknele, irgi be skėčio, Claudia atrodė puikiai. Filmuojant viešpatavo neapsakoma sumaištis. Herzogas ir šįkart viską darė vienas, griaudėjo kaip perkūnas. Jasonas šaipėsi: "Tu tik pažiūrėk į jį. Adolfas!"

Vakarieniaujam pas doną Giovanni. Claudia Cardinale, jos sūnus Patrickas, Jasonas, Mickas, Herzogas, jo italė bičiulė Dialta, dar gydytoju prisistatęs Claude`as, mat aš reikalavau, kad trupėje būtų medikas. Deja, netruko paaiškėti, kad jis geriausiu atveju psichologas, nesugebantis net sutvarstyti žaizdos. Herzogas pasakoja už širdies griebiančią istoriją, kaip Walteris Saxeris, Herzogo partneris ir gamybos vadovas, dar visai neseniai buvęs be grašio, jo žmona, perujietė Gloria, pardavinėjusi vogtą šampūną. Baigdamas Herzogas su pasididžiavimu pareiškia, kad yra be galo laimingas, subūręs tokią dosniai, netgi begėdiškai dosniai, apmokamą trupę (Herzogas angliškai: "Shamelessly overpaid actors"). Čia jau nebeištveria Jasonas: "Nutilk, vokiškas šikniau!" Tokius žodžius jam tiesiog gėda girdėti. Herzogas turįs tik džiaugtis ir dėkoti gavęs tokius aktorius kaip mes, o dėl "shamelessly overpaid", tai ne tik jo, bet ir Micko, mano bei Claudios atlygis esąs toli gražu ne toks, kokį turėtume gauti. Stojo ledinė tyla. Herzogui nusigręžus, priešais jį sėdėjusi Claudia kužda man: "Piange" (Jis verkia).

Sausio 24 d.

Scena geležies prekyvietėje. Prekijas – puikiai parinktas tipažas, tik visiškai nesigraibo angliškai. Kiek vargom, kol scenelė buvo nufilmuota!

Pas doną Giovanni pasirodęs Herzogas, eidamas nuo stalo prie stalo, skelbia, kad neišskrisime ir rytoj, nes Sebahujės oro uostą užtvindė liūtys.

Važiuojam taksi prie Kistakočo ežero, esančio netoli oro uosto. Susirenka visa filmo komanda. Poilsiavietėje vos kelios medinės trobelės, pardavinėjamas alus, gaivieji gėrimai, kepsniai ir bananai. Gerokai įkaušęs Herzogas sėdi po Džokondos paveikslu. "Beviltiškas autsaideris", – šnibžda be perstogės jį fotografuojanti Dialta.

Nusileidžiu prie ežero vienas. Aptinku muziejėlį, pilną paukščių, žuvų, vėžlių iškamšų. Esama ir tikros gyvūnijos – spalvotų papūgų, anakondų, ankštokame narve pūkščia ocelotas. Labai tvanku, būtų gera atsigaivinti, bet drumstas, žalsvai gelsvas vanduo toks pat šiltas kaip oras, lįsti į jį visai netraukia. Netikėtai pasigirsta riksmai iš tos vietos, kur maudosi kiti. Kol išsiropščiu, visi lig vieno dingę. Taksi sugaunu jau sutemus. Vėliau į mano kambarį užsukę Lucky ir Dialta pasakoja, kad operatoriaus asistentui Bubu į kojos nykštį įsikibusi piranija, tekę skubėti į kliniką.

Sausio 26 d.

Priešpietė Peru karo laivyno kanonierėje (pastatyta 1904 m., garo mašina dar senesnė – 1896 m.). Filmuojame 164-ąją sceną – nubudimas prieš pongą, plaukimas per pongą, bandymas vėl užvesti variklį. Filmuojant laivas, aišku, nesisupa, tad supimą man ir Jasonui tenka imituoti. Suvaidinu atsitrenkęs į metalinę durų staktą. Herzogas šaukia "Stop!", jis mano, kad aš tikrai smarkiai susimušiau. Nerimauja man "susitrenkus" ir antrukart, ir trečiukart, netgi reikalauja prisipažinti, kad rimtai susižalojau. Atrodo, Herzogas tikrai neišmano aktorystės, jei jį taip veikia paprasčiausi triukai.

Ryt jau tikrai turėtume vykti į džiungles. Paskutinė vakarienė pas doną Giovanni.

Sausio 27 d.

Oro uoste išvydome senutį, raudonai dažytą transportinį "DC 3" be sėdynių ir langelių. Mus patikino: užtat varikliai beveik nauji! Abu pilotai – jauni, malonūs perujiečiai. Dėl antsvorio tenka palikti apie 150 kg krovinio ir tris keleivius. Micko galva, mašina perkrauta mažiausiai pusantros tonos. Bet kaipsyk Mickas, turįs daugiausia krovinio, pirmasis šūkteli: "Let`s go!"

Lėktuvo vidury brezentu pridengtas ir pritvirtintas filmo bagažas, keleiviai sutūpę ant žemų metalinių suolų, nesunku spėti, kad tai desantinis lėktuvas. Pro langą nepažvelgsi, krovinys virpa, korpusas krūpčioja. Bet visų nuotaika stebėtinai gera. Atsiranda termosai su kava. Plepam, kažkas net uždainuoja. Po pustrečios valandos skrydžio tupiamės pasipildyti degalų ir prasimankštinti Pukalpoje. Tai miestas džiunglėse, Ukajalio aukštupyje. Oro uostas menkas, bet tūpimo juosta nebloga. Esama netgi baro su alumi ir sumuštiniais. Dar po pusantros valandos stebuklingai nusileidžiame kupstuotoje molinoje žolėje prie pat džiunglių.

Visi puola iškrauti lėktuvo, kiekvienas ieško savo daiktų, juos, išsirikiavę žąsele, per kelius siekiančią žolę velkame į Sebahujės kaimą, kur taip pat besivadinanti upė įteka į Urubambą. Iš čia valtimis arba hidroplanu pasieksime tikrąją filmavimo vietą, stovyklą prie Kamisejos ežero. Iki saulės laidos ten nuskrido tik filmo technikai. Laukiam valčių, o labiausiai hidroplano, juo skris ir aktoriai.

Herzogas nesitraukia nuo lauko telefono, šnekasi su Walteriu Saxeriu, savo koprodiuseriu džiunglėse, vis klausia, kodėl vėluoja valtys ir hidroplanas. Mickas Jaggeris tol balansuoja slystančiu kamienu, kol visų džiaugsmui ima ir įsiverčia į tirštą, gelsvą vandenį. Pagaliau pasirodo hidroplanas, bet ne iš aukštybių – krypuodamas į šalis, jis artinasi vandens paviršiumi. Tai senutė "Cesna", kurios plūdurai nesandarūs, susikaupusį vandenį tenka semti tuščiomis konservų skardinėmis. Pirmuoju reisu turėtų skristi Jasonas, Mickas ir aš, bet pilotas kažką burbteli apie antsvorį. Aš lieku, vietoj manęs lipa perpus lengvesnis Martinas Chavezas. Lėktuvas vėl plaukia aukštyn Sebahujės upe, čia jam nėra kur įsibėgėti. Po penkių minučių dar nepakilęs, bet klaikiai ūžiantis orlaivis prašvilpia pro mus ir pasuka Urubambos pusėn. Skrydis iki stovyklos turėtų trukti daugiausia penkiolika minučių. Kantriai laukiam, ir tikrai – po dvidešimties minučių hidroplanas vėl pasirodo, tupia palei krantą. Apstulbstam išvydę, kaip iš jo balti it kreida vienas po kito išlipa Mickas su Jasonu ir svyruliuodami, klupdami už kamienų brenda į sausumą. Pasirodo, kad bandydamas pakilti hidroplanas pilvu smarkiai plojosi į vandenį. Jasonas pareiškia Herzogui, kad į šitą karstą jis daugiau kojos nebekelsiąs, plauksiąs valtimi, nors tai truktų ir tris dienas. Piroga su motoru tą kelią įveikia per parą, greitaeigiam kateriui pakanka aštuonių valandų.

Na, kas skris su Martinu? – kreipiasi į mus Herzogas. Pasisiūlau aš, bet ne todėl, kad pasirodyčiau drąsuolis, norisi kuo greičiau dingti iš šito žiurkyno ir atsigulti į tikrą lovą. Indėnams dar tebesemiant vandenį iš plūdurų, lipu į "Cesną" ir sėduosi šalia piloto. Man iš paskos Herzogas įstumia grimuotoją Glorią Favą. Kabinoje telpa keturi žmonės. Martinas jau pasprukęs. Herzogas pro langelį žvilgteli vidun: kampe tupi raukšlėtas žmogelis – senas indėnas. Kas čia toks? – klausia Herzogas. Kai jam paaiškinama, kad tai čionykštis locmanas, Herzogas užrinka: Lauk! Pilotas pats žino, kur skristi! Išvelka persigandusį senį iš kabinos ir užtrenkia duris.

Žvilgteliu į pilotą: jaunas, apatiškai į šalį šnairuojantis indėnas, visai nekeliantis pasitikėjimo. Motoras kosti, propeleris blaškosi, tarsi neapsispręsdamas, į kurią pusę suktis. Vėl kapstomės upe aukštyn, pilotas didina greitį, orlaivis cypia ir urzgia kaip permuštas šuo, tačiau pakilti nesiseka. Mašina tik taško pilvu vandenį, šokinėja ir klapsi. Kai jau atrodo, kad ji subyrės į druzgus, motoras staiga ima ritmingai tuksėti – pakylame! Gal po minutės pilotas grįžteli į mane: "Donde esta?" (Kur tai yra?). Mane persmelkia: locmanas, kurį Herzogas išmetė lauk! Rikteliu: "Camisea! No conoces? Ca – mi, Ca – mi!" Indėnas purto galvą. Siaubas! Herzogas aiškino, kad pasiklydus reikia tiesiog skristi virš upės vagos. Žvilgteliu žemyn. Apačioje upė. Tik ar Urubamba? O kad ir ji: sukiodamasis pagal jos vingius, nenuskrisi ir per dieną. Lekiame gal puskilometrio aukštyje. Apačioje tankūs brūzgynai, iš oro visa augalija panaši į petražolių sąžalyną, neužmatomą jų lysvę. Pažvelgęs pirmyn, nutirpstu: į mus milžinišku greičiu skrieja audros debesis, tokio aš dar niekad nemačiau. Pilotas šaltakraujiškai bando pakilti aukščiau ir išvengti susidūrimo. Tik "Cesnai" tai ne pagal jėgas. Plaštakos dydžio lietaus lašai jau dunda į stiklą, tik šit į jį smogia kažkoks milžiniškas kumštis, viskas dreba, jau neaišku, kur viršus, kur apačia, mus mėto į visus šonus, tik kartais tamsą nutvieskia akinantys žaibai. Už mano nugaros aimanuodama meldžiasi grimuotoja Gloria: "Santa Maria, madre di Dio..." Itin smarkus krestelėjimas, ir lėktuvas, patekęs į suktuką, ima kristi. Nekantriai laukiu daugelsyk aprašytos akimirkos, kai pro pasąmonės akį ima skrieti visas praėjęs gyvenimas. Bet girdžiu tik Glorios maldą: "Melskis už mus dabar ir mūsų mirties valandą. Amen."

Ūmai akyse vėl nušvinta, pastebiu, kad mes vis dar skrendame. Audra liko už nugaros. Vėl tvieskia saulė. Gloria murma: "Grazie, Madonna! Grazie! Grazie!"

Nutupiame indėnų stovykloje. Dar nežinau, kad esama dviejų stovyklaviečių: baltaodžiams ir indėnams. Teiraujuosi Walterio Saxerio. Jis esąs aukštutinėje stovykloje, susisiekiu su juo lauko telefonu. Per mažutę radijo stotį apie nuotykius ore pranešu Herzogo broliui Lucky. Rodos, visiems palengvėja, kad po trijų valandų nežinios pagaliau atsiliepėme. Jie jau tikėjęsi paties blogiausio. Gaunu alaus ir silpnos kavos. Galop kempingo statybai vadovavęs antropologas Cesare gabena mane į kitą stovyklą. Walteris Saxeris sutinka mane labai atsainiai. Aš kiaurai permirkęs prakaitu, – jis paskolina man Fickaraldui skirtus marškinius, įteikia dantų šepetėlį ir pastos. Visi mano daiktai likę Sebahujėje. Jis, girdi, taip ir žinojęs, kad šitaip nutiksią, deda Herzogą į šuns dienas. Kodėl gi jis pats neskridęs pirmas? Vedžiodamas mane po kempingą, Saxeris pasakoja, kaip jis čia triūsęs, vargęs, aukojęsis, kol viskas buvo įrengta. Tikrai, stovykla puiki.

Apie vidurnaktį traukiu į savo bungalą, jis tarp Jasono ir Micko būstų. Vanduo iš čiaupo dar nebėga. Užmigęs kartkarčiais nubundu nuo šaižaus paukščių ir beždžionių klykavimo. Kone visą naktį pliaupia lietus.

Rytą pas mane pasirodo Herzogas. Jis išplaukė greitaeigiu kateriu ir jau antrą valandą nakties buvo čia. Drauge su Dialta ir architektu Henningu. Geriame kavą. Herzogas pasakoja apie nepatikimąjį Walterį Saxerį, o Dialta man kušteli, kad šis tuojau bus atleistas už išeikvojimus. Drauge su Herzogu apžiūriu kempingą dienos šviesoje. Visos trobelės stovi prie pat vandens, gal per 25 m nuo kranto. Jasono bungalas itin prašmatnus, bet negaliu skųstis ir savuoju. Dairausi Walterio ir jį, visiškai ramų, pamatau sėdintį prie savo pirkutės. "Susiorganizuoju" dvi pagalves, hamaką ir antklodę. Šilumos čia ne per daugiausia, dažnai, nors nesmarkiai, purškia lietus. Drėgmė – šimtaprocentinė, mano kareiviški marškiniai – nors gręžk. Jau nebeveikia mano garsajuosčių leistuvas. Gal pavyks "susiorganizuoti" platesnį gultą ir tikrą čiužinį? Tiekėju čia dirba irgi kažkoks Mario, dėl šios bendravardystės vadinantis mane tocayo, kaip įprasta Lotynų Amerikoje.

Trumpam išlindusi saulė neįstengia išdžiovinti drabužių. Vos padžioviau apatinius, vėl pliūptelėjo. Mickas ir Jasonas dar Sebahujėje. Vakare, Walteriui nedalyvaujant, Herzogas "restorane" rėžia apie jį kalbą. Ji panaši į nekrologą. Walteris, girdi, prisidirbęs šunybių. Labiausiai Herzogas širsta, kad 400 000 USD kainavęs laivas "Molly Aida 2" įregistruotas Walterio žmonos perujietės vardu. Būdamas svetimšalis, Herzogas šioje šalyje negali turėti jokios nuosavybės.

Jasonas buvo visiškai teisus, sakydamas, kad kol viskas bus paruošta filmavimui, aktoriai būtų galėję dar kelias dienas palaukti. Bet Herzogas reikalauja, kad visi nuolatos būtų drauge, netgi kilus kokiam nors pavojui. Prie stalo jis praneša pakrikštijęs kempingą "Cezario buveine". Nė žodžio apie tai, kad tai buvo mano sumanymas.

Sausio 29 d.

Trečia diena kempinge, bet susirinkę dar ne visi. Perpiet pasirodo Mickas Jaggeris. Jis skridęs irgi su tuo pačiu pilotu, bet jau su locmanu. Skrydis jam vis tiek pasirodęs rather frightening. Jis sako, kad hidroplanu tekę kilti du kartus, kliudęs lietus. Būtų žinojęs, kaip sekėsi mums, už jokius pinigus nebūtų lipęs į tą orlaivį. Jasonas neperkalbamas – jis atplauks valtimi.

Mano bungalas jau su tikra ištaiga. Verandoje stovi naujai sukaltas stalas, suolai. Mickas irgi jau įsikūrė.

Nepasakytum, kad valgis kempinge itin gardus ir sotus. Herzogas tuo nepasirūpino. Ką gi, iš Limos visko neatsigabensi, o artėliau, pvz., Pukalpoje, pasiūla labai menka. Tik įtariu, kad toks susilaikymas atspindi ir paties Herzogo požiūrį – "reikia mokytis išgyventi". Todėl ir mintame beveik vienais konservais. Nei žuvies, nei mėsos. Kai perpiet kas nors ima maištauti, Herzogas pareiškia, kad Kamio ežeras knibždėte knibžda žuvies. Iš savo lankų indėnai galėtų pridobti jos tiek, kiek tik pageidaujame. Paaiškėjo, kad tai neįmanoma. Indėnai išties puikūs šauliai, bet medžioklei reikia skaidraus vandens, o kadangi dabar tiek lyta, drumstam gelsvam vandeny nieko nematyti. Tiesa, keli mūsų technikai bandė meškerioti patys, bet didžiulės plėšrūnės nukąsdavo net storiausią nailoninį valą.

O jei norim vištienos, dar patarė Herzogas, tereikia nueiti pas indėnus ir nusipirkti keletą vištų. Buvom tokie paiki ir godūs, kad keliese jau kitąryt patraukėm į indėnų stovyklą. Ten tikrai aptikom didžiulį aptvarą, pilną purvinų rudų vištų. Jos atrodė taip, tarsi kartą jau būtų nupeštos. Nusižiūrėjau tokį lyg ir spalvingą gaidžiuką ir paprašiau, kad indėnas man jį sugautų. Nepaleidau to gaidžio iš akių, kad jo nenusigvelbtų kuris kitas mūsiškis. Tik šit pastebėjau, kad mano gaidelis svyruliuoja tarsi girtas. Staiga jis nuvirto, paspurdėjo aukštielninkas ir nugaišo. Greta stovėjęs mūsų "daktaras" Claude`as dalykiškai diagnozavo: "Paukščių maras". Dingo bet koks noras paragauti vištienos.

B.d.